24 Sep 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Vitalijus on Lapkričio 23rd, 2011
„Svajonių išsipildymo link“
Lapkričio 17-ąją – Tarptautinę studentų dieną – dvi jaunimo organizacijos: „I Seek More“ ir „Unusual Projects“ visus Kauno studentus bei moksleivius kvietė į +paskaitas saviugdos bei asmeninio tobulėjimo tema. „Unusual Projects“ į pagalbą pasitelkė lektorių Darių Ražauską – paskaitas, seminarus bei įvairius užsiėmimus vedantis vyriškis renginio dalyvius pakvietė žengti keliu „Svajonių išsipildymo link“.
Atsisakyti svajonių – tabu
Kiekvienas mūsų turime svajonių ar pomėgių, kurie laikui bėgant tampa mūsų gyvenimo „varomąja“ jėga. Besimokydami mokykloje, galime džiaugtis laisvalaikiu ir laiką leisti be įsipareigojimų, tačiau didesni pokyčiai prasideda vienuoliktoje – dvyliktoje klasėje. Dauguma svarsto, kur studijuoti, kokią studijų programą rinktis ir galiausiai, rinktis tai, ko noriu Aš, ar tai, ko nori mano Tėvai..? D. Ražauskas tikina – negalima nepaisyti savo norų. Pasirinkę specialybę, kuri jūsų nedžiugins ir bus neįdomi, užkirsite kelią savo profesiniam bei asmeniniam tobulėjimui. Net būdami gerai apmokami specialistai, neturėsite užsidegimo tolimesniems darbams, tuo tarpu, atlikdami veiklą, kuriai jaučiate pašaukimą, galėtumėte sėkmingai kilti karjeros laiptais ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Šį teiginį lektorius pagrindė asmeniniu pavyzdžiu – įgijęs vadybos ir firmų organizavimo magistro laipsnį, jis savo gyvenimo paieškų kelyje išbandė įvairiausias veiklas: nuo boulingo mechaniko, statybų sargo, pagalbinio darbininko iki brokerio, žurnalisto, naktinio klubo direktoriaus. Šiandien vyriškis sakosi radęs tikrąjį savo pašaukimą – į jo vedamas paskaitas ir mokymus susirenka šimtai žmonių, ieškančių savirealizacijos galimybių.
Pirmąjį žingsnį žengti per 24h
„Nuo rytojaus mažiau valgysiu ir rytais bėgiosiu, o nuo Naujųjų metų mesiu rūkyti“ – tokį ir panašius pažadus kiekvienas esame davę sau bent kartą gyvenime. Dalį jų pasiryžtame išpildyti, dalis taip ir lieka tik žodžiais ir įsivaizduojamais rezultatais mūsų mintyse. „Svajojate būti Lietuvos prezidentu? Puiku! Nesakykite, kad tai – neįmanoma, tiesiog ženkite pirmąjį žingsnį“, – sako Darius Ražauskas. Užsibrėžus bet kokį tikslą, lemiamą įtaką jo įgyvendinimui daro pirmosios 24 valandos – per jas turėtumėte padaryti kažką, kas įtvirtintų jūsų siekį. Jei planuojate pradėti bėgioti, nusipirkite naujus sportbačius, jei norite tapti prezidentu – įsirašykite į jums ideologiškai priimtinos partijos sąrašą, o jei norite tapti kulinaru, tiesiog nusipirkite gražią prijuostę. Taip jūsų pasąmonė gaus signalą, jog jūs kryptingai žengiate savo tikslų link ir trauktis galimybės nebėra.
Svajonės – tiesiai į dangų
Senovės lietuviai svajonių išsipildymą siedavo su paparčio žiedo radimu, o visame pasaulyje svajonių išsipildymą simbolizuoja žvaigždės. Rytų Azijos šalyse žmonės savo svajones paleidžia į dangų – jų simbolis – dangaus žibintas. Tiesa, prieš atgaudamas savo pradinę paskirtį, dangaus žibintas buvo naudojamas įvairioms reikmėms – kiniečiai juos naudojo kaip komunikacijos priemonę – įspėjamąjį signalą, apie artėjantį pavojų, o Antrojo Pasaulinio karo metu buvo naudojamas ginklas, savo struktūra labai panašus į Dangaus žibintus.
Paskaitos pavadinimas „Svajonių išsipildymo link“ slėpė Unusual Projects dovaną visiems renginio dalyviams. Visų žmonių norai buvo surašyti ant lapelių, pritvirtinti prie dangaus žibintų ir paleisti į dangų. Organizatoriai tikisi, jog liaudies posakis „tiesiai Dievui į ausį“ vėsų lapkričio vakarą buvo ne tik metafora – Unusual Projects komanda linki visų renginio dalyvių norų bei svajonių išsipildymo!
Pasak Dariaus Ražausko, svarbiausia gyvenime – mąstyti teigiamai. Pozityvus mąstymas traukia pozityvius veiksmus bei įvykius, todėl vertėtų nepasiduoti rudeninei depresijai ar tiesiog liūdesio akimirkoms. Kasdien turime kartoti mantrą – garsiai, tyliai, per miegus ar naktį pažadinti iš gilaus sapno – aš visiems linkiu laimės!
11 Sep 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Kaune gyvenęs 26 metų Darius Ražauskas prieš metus naktinio klubo vadovo kėdę iškeitė į gėlėtas Dzūkijos pievas. Metęs darbą ir patogų gyvenimą mieste, vaikinas išvažiavo gyventi į kaimą. Čia jis kol kas neturi net nuolatinės pastogės ir miega dažniausiai tiesiog pievoje po atviru dangumi, tačiau Darius tikina, kad yra laimingas ir laisvas.
Vytauto Didžiojo universiteto vadybos ir firmų organizavimo magistras, naktinio klubo direktorius. Taip dar prieš metus apie save galėjo sakyti D.Ražauskas. Dabar jaunas vaikinas prisistato kaip žaliavalgių ekologinės bendruomenės narys, laisvai samdomas mokytojas, savęs ieškotojas.
„Gimiau ir užaugau Mažeikiuose. Esu tikras miesto vaikas, augęs ant betono, daugiabutyje. Tik vasaras leisdavau pas močiutę kaime. Baigęs mokyklą išvažiavau studijuoti į Kauną. Studentaudamas dirbau nekilnojamojo turto brokeriu ir žurnalistu, vasaromis vykdavau į Airiją padirbėti statybininku“, – pasakoja Darius apie tuos metus, kai gyveno daugeliui įprastą gyvenimą.
Tačiau mieste Darius nesijautė laimingas. Naktinis darbas ir nuolatinis stresas pradėjo gadinti sveikatą. Prieš metus vaikinas iš Kauno persikėlė gyventi į Ročkių kaimą Lazdijų rajone.
Dabar po savo pievą braidantis vaikinas rodo paties užaugintus agurkus, kopūstus, žydinčius moliūgus. Daržovių jis nė karto nelaistė, netręšė ir neravėjo.
– Kaip atsitiko, kad atsiradote čia, Dzūkijos pievoje?
– Viso gyvenimo sutapimai lėmė, kad atsiradau čia. Vaikystėje buvau ligotas vaikas, dažnai sirgdavau. Kamavo įvairios ligos: nosies, gerklės, bronchų, plaučių uždegimai ir epilepsija, galvos svaigimas.
Tradicinė medicina negelbėjo. Tėvai, norėdami man padėti, pradėjo mane vedžioti pas ekstrasensus, bioenergetikus, ezoterikus ir žolininkus. Per pusę metų jie mane pastatė ant kojų.
Neturėjau vaikystės, iki pat paauglystės nuolat sirgdavau. Sėdėdavau prie lango ir žiūrėdavau, kaip vaikai kieme žaidžia, ir man būdavo liūdna. Tačiau dėl to aš išsiugdžiau visai kitus gabumus – vaizduotę ir kūrybiškumą. Gulėdamas lovoje mintyse kurdavau filmus, piešdavau skraidančius miestus ir svajodavau.
Dabar aš matau, kad laki mano vaizduotė padeda man gyvenime siekti tikslų. Šiuo metu rašau knygą ir tas kūrybiškumas labai padeda.
Per netradicinę mediciną aš susipažinau su daug netradicinių žmonių, kurie kitaip mąsto ir kitaip mato pasaulį.
Dabar jau daugelį metų nesu sirgęs jokiomis peršalimo ligomis – praktiškai nuo tada, kai nustojau vartoti vaistus. Kas kelerius metus vis susergu gripu, nes jo virusas vis mutuoja, bet ir susirgęs nevartoju vaistų, tiesiog guliu lovoje, medituoju, geriu arbatą su medumi. Aš tiesiog persergu, ir organizmas įgauna imunitetą.
– Kaip vaikystėje įsivaizduodavote savo ateitį?
– Vaikystėje nemačiau prabangos, tėvai gyveno kukliai. Todėl galvodavau: „Va, kai užaugsiu, tai prasigyvensiu.“ Man buvo užsikodavusios netikros vertybės.
Atvykęs į Kauną norėjau kuo greičiau susirasti naujų draugų ir linksmai pagyventi. Juk vaikystėje buvau ligotas, kompleksuotas vaikas. Norėjau atsigriebti. Prasidėjo draugai, vakarėliai, alkoholis, cigaretės.
Dar studijuodamas gavau gerą darbą, kortelę su užrašu „direktorius“, valdžią. Naktinio klubo vadovo kėdė iš pradžių man patiko. Juk kai esi jaunas, nėra didesnio malonumo, kaip kontroliuoti vakarėlį, į kurį visi nori ateiti. Gali jaustis tarsi Dievas: tą įleisti nemokamai, ano visai neįleisti. Gavau daug dėmesio, garbės, pinigų.
– Kodėl viso to atsisakėte?
– Atsisakiau gyvenimo mieste, gero darbo, gero atlyginimo, nes tai man nesuteikė pasitenkinimo ir silpnino sveikatą. Supratau, kad toks gyvenimo būdas prieštarauja mano vertybėms.
Dirbdamas naktinio klubo direktoriumi pajutau, kad mano darbas nėra prasmingas, nedarau žmonijai nieko gero.
Stresas, darbas naktimis pakenkė sveikatai. Todėl pradėjau domėtis žaliavalgyste – valgyti termiškai neapdorotą maistą. O mieste tai daryti yra sunku.
Be to, perskaičiau V.Megre knygą „Anastasija“. Joje ir kitose to paties rašytojo knygose pateiktos idėjos apie žmogaus ir gamtos ryšį man patiko.
– Kodėl nutarėte įsikurti Lazdijų rajone?
– Kartu su bendraminčiais iš Kauno „Anastaziukų“ klubo kurį laiką ieškojome ekobendruomenės, kurioje galėtume įsigyti žemės ir gyventi. Norėjome, kad būtų graži gamta, gera bendruomenė ir gera žemė. Radę Ročkiuose besikuriančią ekobendruomenę nudžiugome: ir vieta graži, ir žemės kaina įkandama. Kai mums pasakė, kad žemės hektaras kainuoja 3 tūkst. litų, net žagtelėjome. Ekobendruomenėse prie Vilniaus žemės hektaras kainavo 100 tūkst. litų. Tad nedelsėme ir nusipirkome.
Šiuo metu kaimynystėje yra 11 besiformuojančių sodybų. Ročkių ekobendruomenė yra viena jauniausių, kitos panašios bendruomenes, įsikūrusias jau prieš 8–9 metus.
– Ką veikėte persikėlęs į kaimą?
– Išvažiavęs iš miesto sodinau daržoves, medžius, padėjau kaimynams statyti namą. Normalaus žmogaus supratimu, aš nieko nedariau, tačiau man atrodo, kad dariau labai daug. Juk sodinau medžius, kurių vaisius valgys mano anūkai ir anūkų anūkai.
Kitais metais planuoja pasistatyti sodybą, o kol kas gyvenu po atviru dangumi, kartais nakvoju laikinoje pašiūrėje arba pas kaimyną.
– Ar nepasiilgdavote miesto patogumų?
– Mieste per daug streso, triukšmo, nesveiko maisto, per daug nuolatinio bėgimo, rėkimo, nešvaraus oro, nešvaraus vandens. Visada buvau gamtos vaikas, vasaras leisdavęs pas močiutę kaime. Man visada patiko žydras dangus, pušys, grynas oras, laisvė.
Gyvendamas mieste vis galvodavau: negi aš dabar visą gyvenimą taip ir gyvensiu, dirbsiu nuo aštuonių iki penkių, tam, kad užkalčiau pinigų ir atiduočiau paskolą, už kurią nusipirkau blokinę dėžutę, kurioje gyventi labai nesveika. Negi tai viskas, ką aš galiu gauti šiame gyvenime?
– Kuo ekobendruomenė skiriasi nuo kaimo?
– Tradicinis kaimas man asocijuojasi su sunkiu darbu, alkoholiu ir daržais. O ekobendruomenė – tai puikus gyvenimas, linksmi žmonės, bendraminčiai, saugumo jausmas, tarpusavio pagalba.
Pavyzdžiui, pradedi statyti namą. Kaime gal ir vargtum vienas visą laiką, o čia nespėji nė mirktelėti, jau susirenka į pagalbą kaimynai ir darbai atliekami dešimt kartų greičiau. Po darbų pasiimame arbūzą, suvalgome, pašokame, padainuojame ir išsiskirstome.
Gyvenant bendruomenėje taupomi pinigai. Pavyzdžiui, statant namus reikalinga betono maišyklė. Vienam žmogui ją pirkti būtų brangu, o ir prireikia jos retai. Mes susimetėme po šimtą ar du šimtus litų ir nusipirkome maišyklę. Taip pat nusipirkome priekabą, gerą žoliapjovę. Už tūkstantį litų, kuriuos būčiau išleidęs gerai žoliapjovei, nusipirkau dešimt reikalingų įrankių. Tai ir yra bendruomenės galia.
– Ar persikėlęs gyventi į kaimą pasijutote laimingesnis?
– Išvažiuoti gyventi į kaimą svajojau kelerius metus. Kaime aš jaučiu laisvę, galiu mėgautis švariu vandeniu, grynu oru, jaučiuosi energingesnis ir sveikesnis. Vasarą rytais girdžiu gervių klyksmus, galiu vaikščioti po pievas, žiemą galiu maudytis sniege nuogas.
Mane žavi bendruomeniškumas, kai visi vieni apie kitus daug žino, vieni kitiems padeda.
Mieste žmonės labiau linkę konkuruoti. Kad išliktum, turi įrodyti, kad esi geriausias. O čia niekam neįdomu, ar tu esi geriausias, ar blogiausias, čia visiems svarbu, kad tu esi žmogus ir kad tu parodai savo žmogiškumą, parodai kitiems savo širdį.
Kaime gyventi daug pigiau. Čia nereikia mokėti už šildymą, už vandenį, nereikia mokėti už daugelį dalykų, už kuriuos reikia mokėti mieste. Čia gali savo žemėje užsiauginti sau daržovių, gali pats pasistatyti sau namą.
– Grįžti gyventi į miestą turbūt nebeplanuojate?
– Miesto visai nepasiilgstu. Ten važiuoju tik vesti paskaitų. Tačiau miestas man davė daug. Supratau, kas yra stresas, pinigai. Supratau, kad visa tai gavęs nesijaučiu laimingas, kad svarbiausia yra ramybė.
Gyvendamas mieste jaučiausi sistemos dalimi, o gyvendamas kaime jaučiuosi gamtos dalimi, jaučiuosi žmogumi. Čia jaučiu tikrumą. Pasodinau gilę ir matau, kaip iš jos išauga ąžuolas.
Kai gražus oras, miegu tiesiog lauke. Matau, kaip danguje krenta žvaigždės, o rytą pabundu su pirmaisiais saulės spinduliais, išsivolioju rasoje, išsimaudau tvenkinyje ir veikiu, ką noriu. Jaučiuosi gyvas.
– Kodėl, jūsų manymu, žmonės keliasi gyventi į kaimą?
– Pirmiausia turbūt todėl, kad žmonės darosi sąmoningesni, jie vis labiau rūpinasi sveikata, tuo, ką valgo, ką geria, kur gyvena. Ekologija tampa mada. Žmonės supranta, kad sveikata yra pats brangiausias turtas. Manau, kad ateityje ji taps dar brangesnė tiesiogine prasme, nes daugelyje šalių medicinos įstaigos tampa privačios.
Kiti žmonės tiesiog siekia gyvenimo kokybės. Vietoj miesto triukšmo, jie renkasi ramybę, žvaigždes, gerves, pušų ošimą.
Yra žmonių, kurie į kaimą persikelia dėl baimės. Jie bijo netikrumo, bijo, kad žmonių sukurta ekonomikos sistema gali žlugti ir tuomet miestus apims chaosas. O kaime gyvenantis žmogus nepražus – maisto užsiaugins, namą pasišildys malkomis ir jam nerūpi, kaip kyla naftos kainos ir kaip brangsta šildymas.
Lina Mustafinaitė
2011-08-26
11 Sep 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
“Laimės mokytojas, švenčių vedėjas, lektorius, eko bendruomenės narys. Žmogus.” – taip save pristato Darius Ražauskas. O užkalbinau jį ne be reikalo. Šiuo metu (2011 m. rugsėjis) kaip konsultantė dalyvauju tarptautiniame projekte “Maratonas”, kurio tikslas yra padėti dalyviams teisingai suformuluoti savo tikslus ir sukurti savyje motyvaciją tikslams pasiekti. O Darius Ražauskas kaip tik yra vienas iš nedaugelio man žinomų žmonių, kuris jau šiandien ryškiai mato savo ateitį ir yra pilnas energijos įgyvendinti tai, ką sumanęs. Neabejoju, kad savo jis pasieks. Todėl ir sumaniau pakalbinti Darių apie jo gyvenimo tikslus.
Linga Švanienė: Labas, Dariau! Tai, kad noriu tave pakalbinti, yra neatsitiktinai. Daug jaunų žmonių yra nusivylę gyvenimu, nežino, ko nori, kur eina. Nemažai iš jų klimpsta į alkoholį ar net narkotikus. Net ir tie, kurie kremta mokslus, dažnai neįsivaizduoja, koks bus jų gyvenimas, pabaigus universitetą ar institutą. Ir štai tokioje situacijoje pamatau žmogų, kuris ne tik žino, ko nori ir kur eina, bet ir ryžtingai siekia savo tikslų. Papasakok, Dariau, apie savo tikslą. O gal net kelis tikslus.
Darius Ražauskas: Mano tikslai… Geras klausimas. Artimiausias tikslas – pabaigti rašyti savo knygą. Joje bus mano paskaitų medžiaga (nuo sėkmės psichologijos iki šiaudinių namų, žaliavalgystės ir Lietuvos ekobendruomenių). Taip pat šiuo metu padedu kaimynui statyti namelį. Abu nesam statybininkai, todėl mums viskas nauja, įdomu, o tuo pačiu ir -iššukis. Kai statai savo pirmą namą, mūriji pirmą sieną, keli pirmas gegnes, apima įdomus jausmas. Supranti, kad jei nemokėdamas gali pastatyti namą, tuomet tu iš esmės gali viską.
Mano kelias link dabartinės veiklos, paskaitų ir seminarų vedimo nebuvo lengvas. Skaitytojai, kuriems įdomu, mano trumpą biografiją gali rasti mano svetainėje www.esujums.lt Mieste patirti išbandymai ir pačios įvairiausios veiklos, bei supratimas, kad civilizacija kaip pati tokia be sąmoningumo niekur neveda, davė man energijos ir ryžto viską kardinaliai gyvenime keisti ir pačiam tapti savo likimo kalviu. Niekas už mus pačius mūsų gyvenimo nuostabiu nepadarys.
L.Š: Labai patiko tavo „Jei tu nemokėdamas gali pastatyti namą, tai tu gali viską“. Jaučiu, Dariau, tavyje energiją, kad tu iš tiesų gali viską. Kadangi užsiminei apie artimiausius tikslus, tai klausimas susijes su vienu iš jų – ką tau duos knygos parašymas?
D.R.: Visus tikslus pirmiausia aš matuoju trim kriterijais: ar tai mano širdies (ne proto) tikrasis troškimas, ar tai papildys ir pagražins mano aplinką ir duos naudos mane supantiems žmonėms ir ar tai naudinga žemei. Medituoju, stengiuosi išgirsti vidinį intuicijos balsą ir, peržvelgęs kūno pojučius, bandau pajusti atsakymus. Ne sugalvoti protu, o pajusti.
Ką man duos knygos parašymas? Gal neduos, o jau davė (žinoma dar ir duos). Pirmiausia tai – saviraiška ir savo minčių perteikimas žmonėms. Ne visi gali atvykti į mano paskaitas ir seminarus Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, todėl knyga, į kurią sudėsiu visų paskaitų ir savo filosofijos žinias, pirmiausia bus naudinga žmonėms, keičiant pasaulėžiūrą ir ieškant naujų kelių ar įkvėpimo. Vidinis noras rašyti knygą atsirado ne tik iš noro pasidalinti mintimis ir idėjomis, kurios, žinoma, nebūtinai yra teisingos, bet ir dėl jausmo, kad knyga padės man geriau ir greičiau pasiekti žmones ir platesnes auditorijas, taip pat palengvins tolimesnį žinianešio kelią. Mane supantiems žmonėms tai turėtų duoti teigiamą postumį. Jei žmonės pasinaudos ekobendruomenių, šiaudinių namų, žaliavalgystės, alternatyvios humanistinės pedagogikos ar sąmoningumo įdėjomis, manau, žemei ir mums visiems kaip sociumui nuo to bus tik geriau. Tiesa, aš visada pabrėžiu, kad vienos tiesos nėra. Visos mano ir kitų autorių idėjos atitinkamom aplinkybėm gali būti “neteisingos”, o jei jos bus pritaikytos dogmatiškai ar be saiko, netgi kenksmingos. Todėl visada paskaitų dalyvius skatinu mąstyti ir patiems ieškoti atsakymų. Tik pradėjęs savarankiškai mąstyti ir atsisakęs visuomenės šablonų žmogus gali padaryti kitokias išvadas, o tada imtis kitų veiksmų ir gauti naujus rezultatus.
Žmogus yra nuostabus kūrinys. Jis kompleksiškas. Mes mėgstam viską skaidyti ir aiškinti labai paprastai. Nevisada taip yra. Manau, kad žmogus – tai ne tik 55 milijardų ląstelių rinkinys, bet kur kas daugiau. Mintys (protas) ir intuicija, vidinis ar širdies balsas sudaro žmogaus pagrindą, kurį galima suvokti. O toliau slypi dar daugiau dalykų, kuriuos labai įdomu atrasti ir stebėti.
L.Š: Saviraiška, be abejo, yra labai svarbu. Kartu girdžiu, kad tau rūpi perteikti tai, ką žinai, ką galvoji ir jauti, paraginti žmones ieškoti savęs ir gyventi savo gyvenimus. Tai jau darai savo paskaitų metu, kalbėdamas per masinės informacijos priemones, neužilgo bus knyga. Kaip suprantu, tai dabartis ir artimiausi planai, tačiau esu tikra, kad, net pasilikdamas sau laisvės keistis, įsivaizduoji ir tolimesnį tikslą, o tai, ką išvardinai – tik laipteliai į JĮ. Kas toliau?
D.R.: Tolimesni tikslai (materialūs) – įsteigti alternatyvios edukacijos bendruomenės mokyklą, vėliau – laimės ir sveikatos universitetą, o kitais metais – pasistatyti savo šiaudinį namą. Šiek tiek tolimesniuose planuose yra noras pabūti pribuvėjos padėjeju priimant vaikus šeimose, kuriose nėra tėčio (dėl energetinio balanso įvedimo gimimo momentu). Be to artimuose planuose yra mūsų ekobendruomenės seminarų – konferencijų – bendruomeninio pastato statyba. Čionai kviesime įdomius Lietuvos ir užsienio lektorius, rašytojus, jogus, žolininkus ir, žinoma, patys skaitysime paskaitas ir vesime praktikas.
Žinoma, galutinis tikslas – tai proto ir sielos harmonija. Arba ramus protas ir grakščiai vykstantis gyvenimas, kuriame tu esi daugiau stebėtojas, nei vykdytojas, nes jei esi harmonijoje su aplinka ir visata, viskas vyksta gražiai, sinchroniškai, beveik be jokių regimų tavo pastangų. Laidyje tai vadinama sutapimais, laiminga žvaigžde, laimės kūdikiu ir t.t. Jokios mistikos čia nėra. Tiesiog, kai tavo širdies biostimuliatoriaus (ląstelių sluoksnis) skleidžiamas koherentinis dažnis dera su visatos pulsu, viskas vyksta truputį kitaip.
Jei trumpai. Laimę atrodo jau liečiu ir suprantu, kad ji – manyje. Ji visada mumyse. Ne daiktuose ar išorėje, o viduje. Norisi pilnai susilieti su širdies balsu ir gyventi sąmonės būsenoje su nuolatiniu pajautimu “čia ir dabar”. Mes nepastebim šios akimirkos laimės ir grožio, nes turim perdaug norų, prisirišimų, planų ir įsivaizdavimų, kaip turi būti. Bet kai tai gaunam, retai tesijaučiam laimingi. Tai nėra tikrosios mūsų vidinės vertybės. Jos įprogramuotos aplinkos, tėvų, sociumo, civilizacijos, medijos, tv ir t.t… Širdies arba sielos norai ir troškimai tikrai neturi nieko bendro su naujais Danijos batais, Snickers šokoladukais, godumu pinigams (tai tik popieriukai - įrankis, ne vertybė) ar nauju Mersedesu. Žinoma, aš gal kiek persūdau, vienos tiesos nėra. Kiek žmonių tiek ir pasaulėžiūrų, ir tai yra nuostabu. Mes skirtingi, todėl pasaulis turi progą keistis ir evolucionuoti 
. Ir nėra blogai ir gerai. Čia žmonių savokos. Jos netikros. Gamtoje yra gyvybė arba mirtis. Nuimkim raidę „M“, bus „Irtis“. Irti, mažėti, išsidalinti. Gyvybė ir mirtis yra pilnai ir visiškai susijusios. Mirtis yra pradžia kiekvienos naujos gyvybės. Tai amžinas ir nuostabus gamtos ciklas. Vidurinės būsenos nėra. Viskas gamtoje arba auga, arba irsta (miršta), net akmuo.
Tad, grįžtant prie tikslo. Šiame gyvenime norisi ne tik užmegzti tvirtą ryši su savimi ir laime viduje, bet ir augti. Augti ne kitų saskaita ar gamtos sunaikinimo ir vartojimo principu, o augti džiaugsme, viduje. Atrasti naują save, tapti kitokiu. Išsiugdyti naujas savybes, o paskui viską pakeisti. Gyvenimas – tai žaidimas. Labai, labai rimtas žaidimas daugumai. Manau, laikas atsipalaiduoti, nuimti reikšimingumą mūsų civilizacijoje ir pradėti ieškoti savo sąmonės ir sielos šaknų. Kol planeta žemė dar gyva .
L.Š.: Wow! Tavo tikslai net mane įkvepia. Jaučiu juose daug energijos ir jau matau, kaip jie neša tave į ateitį. Taip pat girdžiu, kad nori atrasti save naują, su kitomis savybėmis. Kuo naujasis Darius skirsis nuo šiandieninio Dariaus? Ką jis turės, ko tu neturi dabar? Ką jis dar galės, palyginus su tavimi, jau šiandien suvokusiu, kad, jei galiu pastatyti namą, tai galiu viską?
D.R.: Manau, dabartinis nuo busimo Dariaus niekuo nesiskirs. Mes, kaip sakė Seneka, turim viską visada savyje. Mokymasis – tai atsiminimas, o ne išmokimas ląstelių lygyje. Visatoje egzistuoja holografinė sistema, t.y. visos visatos žinios yra kiekvienoje kūno ląstelėje. Kiekvienoje.. Sunku suvokti iš pradžių, bet taip teigia šiuolaikinis mokslas.
Viskas yra mumyse, mes tik truputį pamrišom, kas ir iš kur mes. Sistema ir aplinka mus apakino ir prikodavo svetimų tikslų, svajonių ir pasaulėžiurų. Kai gyvenam pagal svetimas vertybes, nerandam gyvenimo prasmės, laimės, sveikatos, nors gali atrodyti, kad viską pasiekėm. Taip kažkada buvo ir man.
O šiaip, bendrai kalbant, tai ateities nėra. Yra tik čia ir dabar. Viasada buvo ir yra tik ši akimirka. Viskas visada vyko tik dabar. Protas dažnai mus nuveda į ateitį arba praeitį. Tada nematom ir nesuvokiam šios akimirkos grožio, bei nepanaudojam jos efektyviai. Praleidžiam gyvenimo galimybes ir šansus, nes nesam susikoncentrave į momentą, kuris yra čia. Kaip sakė vienas amerikos filosofas, vienkartinės gyvenimą keičiančios progos pasitaiko, kažkur kas dvi savaites. Tai reiškia, kad gyvenimą galime keisti nuolat, tam reikia tik mūsų. Mūsų pastangų, o ne aplinkybių, politikų ar tinkamų šansų. Pastangu, t.y. minčių. Mūsų praeities mintys yra šiandienos rezultatas.
L.Š.: Tavo žodžiuose išgirdau savotišką prieštaravimą – sakai, kad būsimas Darius nuo šiandieninio niekuo nesiskirs, o kita vertus, pabreži būtinumą prisiminti tai, ką visada mokėjom, tik dėl iškreipto pasaulio ir savęs suvokimo esam primiršę. Isivaizduoju, kad naujasis Darius bus kur kas daugiau atsivėręs toms žinioms, kurios kol kas jame miega. Kokias žinias tu nori prisiminti ir, kaip manai, ką tau duos šis atsiverimas?
D.R.: Žinios duoda ir duos daug, bet šiuo metu į jas nebesiorientuoju. Manau, intuicija ir vidinio balso pajutimas yra daug svarbiau. Viską, ką gyvenime pasiekiau, dažniausiai tai buvo ne logiški proto sprendimai, o intuicijos balsas, neturintis rodos jokio loginio pagrindo. Protas yra puikus, nuostabus įrankis, bet ne vairuotojas. Vairuoti turim mes, o ne protas. Labiausiai norisi prisiminti tikros meilės, kūrybos žinias, ryšio su augalais ir gamta paslaptis, tikros sveikatos, visatos ir minčių energijos sąmoningą suvokimą. Norisi būti savimi. Tikru savimi. Ir skleisti džiaugsmą su šviesa visiems.
L.Š.: Gražu matyti tavo šviesius tikslus, kuriais gyveni ir dosniai daliniesi su kitais. Tačiau sutirštinkim spalvas – tarkim, tau liko gyventi vieneri metai. Ką norėtum pasiekti per tuos metus?
D.R.: Kiekvieną dieną reiktų gyventi lyg paskutinę, tai aukščiausias, kaip aš vadinu, Dzeno lygis. Na bet paskutiniai metai – irgi puikus objektas diskusijai. Pirmiausia pabaigčiau, ką darau dabar, t.y. pabaigčiau rašyti knygą, o tuomet ir toliau ieškočiau savęs, stengčiausi kiekvieną dieną bent vieną žmogų padaryti laimingu, toliau dėstyčiau, vesčiau paskaitas ir savo besibaigiančiu gyvenimu (jei žmonės žinotų, kad man liko tarkim trys mėnesiai), savo optimizmu ir šypsena įkvėpčiau juos gyventi ir džiaugtis čia ir dabar. Tuo, ką jau turi, ir tuo, kad yra. Gyvenimas per trumpas pykti, teisti ir prisirišti prie išorinių laimės šaltinių, nes tai – tik kita kančios forma. Anksčiau ar vėliau išorėje esantis šaltinis išseks arba pasikeis.
Na, ir paskutiniais metais, dar kapsint paskutiniam laikui, būtų lengviau išjungti proto kontrolę ir baimes, nes jau vis tiek prarasti nebėra ką. Tiesiog kiekvieną akimirką daryčiau tai, ką nori širdis, nebegaiščiau laiko biurokratijai, sistemai, aplinkos keitimui. Nors ir dabar tam skiriu minimaliai dėmesio. Vaduovaujuosi principu, kad problemų nėra, yra tik situacija, kuriai mes prikabiname etiketes. Paskutiniais metais norėtųsi mesti visas etiketes ir pabūti tuščiam visą laiką, ir tuo metu prisipildyti natūralaus džiaugsmo ir šilumos.
L.Š.: Dariau, labai ačiū už interviu. Tuo pačiu prašau nepadėti taško, nes dar norėčiau su tavimi pakalbėti apie meilę, apie pinigus, apie santykius su kitais, apie darbą ir misiją.
D.R.: Gerai, lauksiu kitų klausimų kitomis temomis .
Su Dariumi Ražausku (www.esujums.lt)
kalbėjosi
Linga Švanienė (http://neurokodas.weebly.com)
2011 m. rugsėjis.
06 Sep 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Nothing will benefit human health and increase chances for survival of life on Earth as much as the evolution to a vegetarian diet. ~Albert Einstein
If slaughterhouses had glass walls, everyone would be a vegetarian. ~Paul McCartney
I have no doubt that it is a part of the destiny of the human race, in its gradual improvement, to leave off eating animals, as surely as the savage tribes have left off eating each other…. ~Henry David Thoreau, Walden, 1854
Animals are my friends… and I don’t eat my friends. ~George Bernard Shaw
“Thou shalt not kill” does not apply to murder of one’s own kind only, but to all living beings; and this Commandment was inscribed in the human breast long before it was proclaimed from Sinai. ~Leo Tolstoy
To my mind, the life of a lamb is no less precious than that of a human being. I should be unwilling to take the life of a lamb for the sake of the human body. ~Mahatma Gandhi
I do not like eating meat because I have seen lambs and pigs killed. I saw and felt their pain. They felt the approaching death. I could not bear it. I cried like a child. I ran up a hill and could not breathe. I felt that I was choking. I felt the death of the lamb. ~Vaslav Nijinsky
We manage to swallow flesh only because we do not think of the cruel and sinful thing that we do. Cruelty… is a fundamental sin, and admits of no arguments or nice distinctions. If only we do not allow our heart to grow callous, it protests against cruelty, is always clearly heard; and yet we go on perpetrating cruelties easily, merrily, all of us – in fact, anyone who does not join in is dubbed a crank. ~Rabindranath Tagore
As soon as I realized that I didn’t need meat to survive or to be in good health, I began to see how forlorn it all is. If only we had a different mentality about the drama of the cowboy and the range and all the rest of it. It’s a very romantic notion, an entrenched part of American culture, but I’ve seen, for example, pigs waiting to be slaughtered, and their hysteria and panic was something I shall never forget. ~Cloris Leachman
A vegetarian is a person who won’t eat anything that can have children. ~David Brenner
You put a baby in a crib with an apple and a rabbit. If it eats the rabbit and plays with the apple, I’ll buy you a new car. ~Harvey Diamond
Man is the only animal that can remain on friendly terms with the victims he intends to eat until he eats them. ~Samuel Butler, Note-Books, 1912
One farmer says to me, “You cannot live on vegetable food solely, for it furnishes nothing to make the bones with;” and so he religiously devotes a part of his day to supplying himself with the raw material of bones; walking all the while he talks behind his oxen, which, with vegetable-made bones, jerk him and his lumbering plow along in spite of every obstacle. ~Henry David Thoreau
10 May 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Darius Ražauskas: „Būk tuo pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje!“
Pasaulis nekenčia pokyčių, tačiau tai yra vienintelis dalykas,
kuris neša progresą.
Čarlzas Keteringas
Kiekvienas žmogus turi savo svajonių, o, jei sako, kad neturi, turbūt nesuklysime pavadindami jį melagiu. Vis dėlto, retas pasiryžta jas įgyvendinti – vieni laukia tam tinkamo ir patogaus meto, kiti baiminasi aplinkinių reakcijos, o treti abejoja, ar pokyčiai tikrai bus naudingi… Visi šie žmonės entuziazmo pasisemti galėtų iš Dariaus Ražausko – supratęs, jog esamas gyvenimo būdas jam nepatinka, vyriškis paliko vadovo pareigas Kaune ir išsikraustė į Ročkius. Eko bendruomenę, kurioje nėra direktorių, biržos maklerių bei nusistovėjusių visuomenės normų – Dariaus aplinkoje posakis „žmogus žmogui – žmogus“ ne tik žodžiai, bet realybė. Šiuo metu vyriškis veda seminarus ir paskaitas, kuriuose dalinasi savo patirtimi ir įgytomis žiniomis apie šiaudinius namus, gamtinę žemdirbystę, alternatyvią edukaciją ir laimės dėsnius. Taip jis padeda žmonėms prisijaukinti pokyčius ir nepasiklysti kelyje savo svajonių išsipildymo link.
Savo tinklalapyje (http://www.esujums.lt) rašote, jog esate žaliavalgis, laimės mokytojas, eko bendruomenės narys – šie žodžiai tarytum apibūdina tiek jūsų asmenybę, tiek profesiją. Šiais laikais tokie „netradiciniai“ žmonės, kaip jūs, kitų yra sutinkami kone pašaipiai. Ar nebijote likti nesuprastas, būti pavadintas keistuoliu?
Visiems geras niekada nebūsi ir to tikėtis būtų kvaila. Aš gyvenu ir einu tuo gyvenimo keliu, kuriuo mane veda širdis. O juk jos keliai – nežinomi… Aplinkiniai, žinoma, daro man įtaką, bet ji nėra esminė – noras patikti žmonėms natūraliai egzistuoja, bet metams bėgant jis blėsta. Keistuoliu irgi pavadina, tačiau priimu tai kaip savotišką komplimentą. Jis parodo, kad visgi skiriuosi nuo pilkos masės ir kartais priverčiu žmones nusistebėti. Svarbiausia gyventi taip kaip liepia širdis ir dirbti darbą, kurį mėgsti. Kaip Konfucijus sakė: „pasirink mėgstamą veiklą ir tau nereiks nė vienos dienos dirbti“. Nėra lengva atrasti save veikloje, bet labai verta.
„Laimės mokytojas“ – kas tai? Padedate žmonėms pakeisti jų gyvenimo būdą, dalijatės savo mintimis bei išgyvenimais, o gal tai tiesiog skambus pavadinimas, po kuriuo slepiasi įprastas lektorius?
Šis pavadinimas parodo pagrindinę mano paskaitų temą. Kodėl mes viską darome? Kodėl gyvename? Kodėl kažko siekiame? Atsakymas: nes norime būti laimingi. Žinoma, nepretenduoju į laimės eksperto vardą, bet dalinuosi su žmonėmis savo laimės suvokimu. Manau, jog įprastu lektoriumi negalėčiau būti nei aš, nei kas kitas – visi mes žmonės, visi turime daug bendro, o tuo pačiu kiekvienas yra visiškai unikalus.
Šis pavadinimas skamba kiek pretenzingai. Rodos, tai turėtų būti žmogus, susikūręs tobulą savo gyvenimą ir galintis padėti jį susikurti kitiems. Ar tai – klaidinga nuomonė?
Kas yra tobula? Kas yra laimė? Kiekvienam žmogui tai bus skirtingi dalykai. Dabar jaučiu, jog esu laimingas ir gyvenu „savo rogėse“. Gyvenu ten kur noriu gyventi ir darau tai, ką noriu daryti. Tobulumui ribų nėra, tačiau tikslas nėra tapti „tobulu“. O bendros gyvenimo taisyklės, kaip ir gamtos visada tos pačios ir nepermaldaujamos. Aš jų autorystės nesisavinu. Dėstau laimingo gyvenimo žinias išdėstytas Vedose (užrašytos prieš 5000m.), psichologijoje, ontopsichologijoje, parapsichologijoje, neurolingvistiniame programavime ir kituose šaltiniuose. Aš nesu jų autorius, bet dėsniai dėl to nenustoja veike.
Kokios profesijos atstovu svajojote tapti vaikystėje? Galbūt jau nuo pat mažens žinojote savo gyvenimo kelią?
Tiksliai nepamenu, bet mažas lyg ir norėjau būti lakūnu. Mokykloje viena bendraklasė sakydavo, jog būsiu prezidentas, bet dabar šito tikrai nenoriu. Savarankiško mokytojo pareigos mane dabar labai tenkina ir teikia daug džiaugsmo, nes kai gali žmogui padėti ir matai, kad pokytis mąstyme tai tau suteikia nuostabias emocijas.
Esate kone laisvasis mąstytojas. Nesijaudinate dėl ateities perspektyvų?
Ateitis buvo, yra ir bus. Kodėl dėl jos reikia jaudintis? Ar jaudulys kažką pakeičia? M. Ghandi savo laiku labai teisingai pasakė: būk pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje. Ne jaudinkis dėl pokyčių, o būk juo! Gyvenimas nuostabi dovana ir aš labiau mėgstu juo džiaugtis nei dėl jo jaudintis. Į ką koncentruojamės tą dažniausiai gauname.
Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po dešimties metų?
Gyvensiu ten pat, eko bendruomenėje, šiaudiniame namelyje su žmona ir vaikais. Kartu su bendruomenės nariais jau būsime atidarę alternatyvios edukacijos mokyklą, dėsime pamatus universitetui. Tuo tarpu aš ir toliau vesiu paskaitas, seminarus, kurie kryps į Vedų analizę. Jau esu pradėjęs rašyti knygą, joje skaitytojas galės rasti paskaitų medžiagą – tai bus tarsi konspektas nuo gamtinės žemdirbystės, šiaudinių namų iki savianalizės ir sėkmės psichologijos.
Dauguma autorių dedikuoja savo knygas artimiesiems. Kaip pasielgsite Jūs?
Dedikacija jau parašyta, tiesa, šiuo metu neturiu jos po ranka. Knyga skirta tėvams, artimiesiems, draugams bei bendruomenei.
Minėjote, jog ketinate atidaryti alternatyvios edukacijos mokyklą. Galbūt galite apie tai papasakoti plačiau? Ar prie šios idėjos atsiradimo prisidėjo matomos šiandieninės jaunimo ugdymo spragos?
Teko kelias disciplinas dėstyti alternatyvios edukacijos vaikų stovyklose ir mokyklėlėje (www.tautinemokykla.lt). Mane sužavėjo kokių nuostabių rezultatų galima per savaitę pasiekti dirbant su vaikais kai nėra prievartos, pažymių, skirstymo į klases, dėstoma panirimo metodika ir t.t.. Vaikai, kurie tradicinėse mokyklose nepritapdavo, šioje mokykloje puikiai įsisavino dėstomus dalykus ir susižavėjo mokslu. Trumpai kalbant turėjau „nekokią patirtį“ mokykloje kai buvau moksleivis. Mokytojai buvo geri, bet pati sistema ir mokymo idėja pagrįsta „iškalimu“ manęs jau vaikystėje netenkino. Kai pamačiau filmuotą medžiagą kaip puikiai Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje sekasi alternatyvioms mokyklėlėms pats užsinorėjau tokioje mokyti. Ši svajonė išsipildė. Mokytojaujant kilo idėja tokią mokykla su laiku įkurti ir savo bendruomenėje. Ką manau po kelėtos metų sukaupęs žinias, bendraminčius, bei paruošęs tam dirvą ir padarysiu. Vaikai mūsų ateitis, todėl tam manau turi būti skiriamas maksimalus dėmesys. Kaip mes juos auklėsime šiandien toks bus rytojaus pasaulis. Žinoma reikia pabrėžti, kad geriausias vaikų mokymas tai gyvas tėvų pavyzdys. Jei tėvai nesiekia naujų žinių ir nesimoko gyvenimo eigoje tai kodėl jie reikalauja, kad vaikai noriai darytu namų darbus, jei net patys jų prasmės nesuvokia.
Kokius dalykus įvardintumėte kaip žmogaus gyvenimo variklį?
Manau, svarbiausi yra šie: meilė (nuo meilės Dievui iki meilės kūnui ar pinigams), tikėjimas (savimi, Dievu, gamta ir t.t.) ir mūsų juslės (rega, klausa, gebėjimas pajausti skonį ir kvapą). Šie dalykai įtakoja mūsų vertybes, tikslus ir norus. Žinoma, šis sąrašas gali būti plečiamas be galo.
LR premjeras A. Kubilius yra sakęs: „Didžiausias iššūkis yra ne įstatymų ar taisyklių keitimas, o visuomenės perauklėjimas. Ji turi psichologinių problemų – žmonės netiki šalies sėkme, jos ateitimi. Kone visos problemos atsiranda iš šių.“ Kaip manote, ar jis teisus? Ar lietuviai tikrai ta tauta, kuri į bet kurią situaciją žvelgia pesimistiškai?
Mes tokia pat tauta kaip ir daugelis. Turime rodiklių, kuriais lenkiame kitus, yra ir tokių, kuriais atsiliekame. Manau, čia būtų galima panaudoti A.Einšteino posakį „Nacionalizmas – žmonijos raudoniukė“, t.y. nesubrendusių civilizacijų vaikiška liga, kuria perserga visi.
Kokias didžiausias ydas matote šiandienos visuomenėje?
Ydų daug. Bet pagrindinė – savanaudiškumas. Nebėra nuoširdumo, artimo ryšio tarp žmonių, kaimynų. Susvetimėjimas, kilęs dėl materializmo, labai sparčiai plinta ir turi tendenciją tapti jaunosios kartos etalonu. Mūsų energija krypsta ten, kur yra sutelktas mūsų dėmesys, todėl labiau mėgstu matyti ir kalbėti apie šviesius dalykus.
Sakote, jog nūdienos žmonės – susvetimėję. Tačiau ar jie buvo kitokie prieš kelis dešimtmečius? Neretai esame linkę romantizuoti praeitį…
Buvo kitaip. Anksčiau mano senelio kaime niekas durų nerakindavo. Jei pareini ir kažko nerandi žinai, kad rytoj ateis kaimynas ir gražins. Kelios kartos atgal žodžio galia, reputacija ir bendruomenė buvo visai kitokią prasmę nešantys žmones. Draugiški santykiai buvo ir saugumo garantas, nebuvo gi mamos maksimos.
Galbūt nuo problemų pavyko pasislėpti, išsikėlus gyventi iš Kauno į Ročkius? O gal kaip tik – būvimas už miesto ribų tik dar labiau išryškino jo trūkumus?
Bendruomenėje daugumos problemų nėra. Čia vyrauja kitoks požiūris į kaimynus, žemę ir ateitį, kas mane labai džiugina. O slėptis nėra nuo ko. Žmogus arba turi problemų, arba ne. Viskas priklauso nuo vidinės sąmonės būsenos – problemos vienam gali tapti pasaulio pabaiga, kitam tik įdomiu iššūkiu ir proga pasitikrinti savo jėgas. Sakoma, ko ieškai, tą ir randi. Bėgti nuo bėdų nereikia – jos pačios pabėgs, kai žmogus pasikeis. Mintys (ir, žinoma, teisingai nukreipta meilė) – galingiausia žmonijos jėga.
Koks žmogus, Jūsų manymu, yra laimingas?
Ramus ir linksmas, tas, kurio akyse spindi džiaugsmo kibirkštėlės. Jis turi daug tikrų draugų ir dirba savo mėgstamą, prasmingą darbą, o mintys apie ateitį jam teikia įkvėpimo ir jėgų.
Galbūt galėtumėte kažko palinkėti šiandienos jaunimui?
Aš linkiu laimės visiems.
06 Mar 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
“Tai norėtum pasikalbėt su manim?” – paklausė Dievas.
“Jei turite laiko” atsakiau.
Dievas nusišypsojo. “Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?”
“Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?”
Dievas atsakė:“Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę.
Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo sveikatą.
Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia diena.
Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę”.
“Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?” – paklausiau.
“Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų pamilti juos. Viskas,ką jie gali – tai leisti kažkam juos mylėti.
Išmokyti nelyginti savęs su kitais.
Atlaidumo kaltiesiems.
Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems,ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia.
Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti.
Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai.
Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas”.
“Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?” – paklausiau.
“Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet”.
Akimirkos iš savaitgalių kiTaip su www.esujums.lt Darius Ražauskas (Ačiū fotografams)
06 Mar 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Aš paprašiau Dievo atimti mano išdidumą, ir Dievas atsakė man: “Ne”.
Jis pasakė, kad išdidumas neatimamas. Nuo jo atsisakoma.
Aš paprašiau Dievo išgydyti mano prie lovos prikaustytą dukrą, ir Dievas atasakė man: “Ne”.
Jis pasakė, kad jos siela amžina, o kūnas vis tiek numirs.
Aš paprašiau Dievo dovanoti man kantrybę, ir Dievas atsakė: “Ne”.
Jis pasakė, kad kantrybė-išbandymų rezultatas. Ji ne dovanojama, o užtarnaujama.
Aš paprašiau Dievo padovanoti man laimę, ir Dievas atsakė: “Ne”.
Jis pasakė, kad duoda palaiminimą, o ar būsiu laimingas, priklauso nuo manęs.
Aš paprašiau Dievo apsaugoti mane nuo skausmo, ir dievas atsakė: “Ne”.
Jis pasakė, kad kančia atitolina žmogų nuo gyvenimo rūpesčių ir priartina prie Jo.
Aš paprašiau Dievo dvasinio augimo, ir Dievas atsakė man: “Ne”.
Jis pasakė, kad dvasiškai aš turiu pats išaugti, o Jis tik apgenės mane, kad priverstų subrandint vaisius.
Aš paprašiau Dievo padėti man mylėti kitus taip, kaip Jis myli mane , ir Dievas atsakė:
”Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti”.
Aš paprašiau jėgų, ir Dievas atsiuntė man išbandymus, kad užgrūdintų mane…
Aš paprašiau išminties, ir Dievas atsiuntė man problemas, dėl kurių man teko laužyti galvą…
Aš paprašiau drąsos, ir Dievas atsiuntė man pavojus.
Aš paprašiau meilės, ir Dievas atsiuntė man laukiančių mano pagalbos…
Aš paprašiau gerovės, ir Dievas davė man galimybes.
Aš negavau nieko iš to, ko prašiau.
Aš gavau viską, ko man Reikia.
Dievas išklausė mano maldas.
Akimirkos iš savaitgalių kiTaip su Dariumi Ražausku
06 Mar 2011
by Darius Ražauskasin Mintys, Uncategorized
Albertas Einšteinas medituodavo keletą kartų per dieną, nes tokiu būdu, kaip pats sakė, atsakymus jis gaudavo dar prieš paklausdamas. Mocartas praktikuodavo meditaciją vaikščiodamas tyloje, ir taip į jo mintis ateidavo garsų kompozicijos, kuriomis dabar žavisi šimtai milijonų žmonių. Aage Bohr, garsus fizikas, meditacijos metu pamatė atomo sandarą kaip planetarinę sistemą ir už tai 1975 metais gavo Nobelio premiją.
Džiapa meditacijos praktikuotojai yra tokie ryškūs vakarų pasaulio vardai kaip Dr. Wayne Dyer, Julia Roberts, Elizabeth Gilbert, Timothy Leary, John Levy, George Harrison ir kt.
Meditacija yra pats efektyviausias žinomas būdas natūraliai ir beveik be jokių pastangų išvalyti savo protą nuo purvo: ne tik nuo to, kurį gauname iš aplinkos, bet ir nuo to, kurį susikuriame patys per savo “voverišką” mąstymą. Meditacija leidžia sužydėti mūsų intelektui, kad galėtume gyventi savo autentišką gyvenimą ir kasdien džiaugtis natūraliai, kaip džiaugiasi vaikai, tik šimtą kartų stipriau, nes esame suaugusieji ir galime kur kas daugiau.
Ištraukos iš Martyno Jociaus straipsnio
http://virsmai.lt/pasakojimai/2012/1/9/stiprus-intelektas
Nuotraukos iš savaitgalių kiTaip su Dariumi Ražausku
Ačiū fotografams
10 Jan 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
“Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba jis nieko vertas” – Hellen Keller
Ar Jums pažįstamas jausmas, kad kažkas gyvenime „neTaip“? Atrodo lyg gyventum ne savo gyvenimą. Dirbtum ne tą darbą ir lauktum ramios senatvės t.y. mirties. Atrodo lyg ir pažįstamas jausmas kartais pasivaidenantis pro langą. Ką mes su juo darome? O gi padedame atgal į giliausią sąmonės stalčiuką.
Pala, pala. Ar tik nenori man gerbiamasis rašytojau pasakyti, kad galima gyventi Kitą gyvenimą? Kad sėdžiu ne savo rogėse ir dar ne savo noru, bet labai jau ilgai jomis važiuoju tai išlipti būtų kažkaip lyg ir nepadoru. Būtent! Nepadoru! Ir dar kokia kalba apie lipimą iš rogių, kai Visi, na arba bent jau didžioji dalis žmonijos jomis labai sėkmingai, o gal teisingiau sakyti tvarkingai šliaužia į tapati tikslą. Kokį?
Tikslas – mirtis. Paanalizavus, ką mes didžiąją dienos dalį veikiame, gauname įdomius rezultatus. Nervinamės ir jaudinamės dažniausiai dėl visai nereikšmingų dalykų. Skubame, kad net dangaus su žvaigždėmis nebepastebime. Kada paskutinį kartą buvai lauke pamatyti žvaigždžių? Butent, pamatyti tikrų žvaigždžių, o ne televizoriaus parado. Dar valgome maistą, kurio turbūt net maistu jau pavadinti nebegalima, nes per gmo, e, stabilizatorius, saldiklius ir priedus ten jau ir originalios pirmapradės maisto idėjos nebesimato. Na ir didžiąją dienos dalį praleidžiame dėžučių karalystėje. Iš dėžutės buto ar namo (gelžbetoninio dažniausiai), judame kita dėžute mašina ar autobusu į darbo ofisą dėžutę ir ten sėdime prie kitos dėžutės spaudydami klaviatūros mygtukus, kurie jau labai įtartinai panašūs į mažas dėžutes. Nusibodai! Visa tai, jau žinau. Bet ką tai bendro turi su mano kiTokiu gyvenimu?
Mąstymą dėžutėje! Gyventi dėžutėje nėra nė perpus tiek baisu, kaip mąstyti dėžutėje. Ar Jums teko sutikti žmonių, kurie gyvena su tuo pačiu pasaulėžiūros, įsitikinimų ir vertybių modeliu jau visą laiką. O gal tokį, net pažįstat labai artimai? Labai, labai? Kad ir kas žemėje benutiktų kalti yra kiti arba kaip sakė Paksas – aplinka. Kad ir kas pasikeistų tai visada į blogą ir apskritai Visi politikai vagys, kaimynai blogi, o oras niekada nebūna idealus. Trumpai: aš geras, bet man labai nesiseka, nes… Aplinka bloga, neturiu pinigų, trūksta išsilavinimo, kiti blogi ir pasaulis kažkokia labai pikta vieta, tik ir žiūri, kad man kas blogesnio nutiktu.
Ponai ir ponios! Niekas. Dar kartą kartoju, niekas! Niekas nepasikeičią į gerą kol nepripažįstamą, kad yra blogai. Kad nėra gerai taip kaip yra. Ir tai visai nesvarbu ar kalbama apie tarptautinę korporaciją ar apie alkoholiką anoniminiame susirinkime. Kol nepripažinsime, kad esame ten kur nenorime būti neturėsime priežasties eiti kitur. O kodėl taip sunku prisipažinti? Kodėl sunku sau ištarti – gyvenu gyvenimą, kuris man nepatinka. Atsakymas: nes tai sau sąžiningai pripažinus reikės keistis. Išeiti iš patogios ir saugios komforto zonos ir eiti tiesiai į nežinią. Mmm.. Kažkaip nes kamba viliojančiai. Gal aš geriau pabūsiu čia sau saugiau ir toliau būsiu nepatenkintas visu pasauliu ir savo gyvenimu. Bet ar nesinori gyventi gyvenimo kitokio gyvenimo? Ar nesinori įgyvendinti vaikystės svajones? Apiplaukti pasaulį jachta? Praleisti metus Tibeto vienuolyne? Daryti tai kas teikia malonumą, o ne tai kas priValoma. Kur dingo tas mažas vaikas viduje? Tiksliau kada jis dingo? Nes jis tikrai buvo.. Gal darželyje, o gal pradinėje mokykloje, gimnazijoje, universitete? Nesvarbu. Konstatuojam faktą. Vaikas dingo!
Kur man rasti tą vaiką? O tai negalėsiu ramiai eiti miegoti. Jis, kaip ir jūsų laimė, niekur nedingo. Jis visada su mumis. Kažkur ties širdim. Tai ko jis nebekalba, nebesvajoja, nebežaidžia? Kaip augalui dirvoje reikia vandens ir saulės, taip ir mūsų vaikui gyvenančiam tamstos ir mano kūne reikia – laisvės ir džiaugsmo. Proto laisvės, įsitikinimų laisvės, taisyklių laisvės, stereotipų ir aplinkos laisvės. Ir dar žinoma džiaugsmo. Meilės ir kūrybos džiaugsmo. Tai ką, man dabar pradėti viskuo džiaugtis, būti laimingu ir jaustis laisvu? Taip! O laimė ji viduje, nes nuo išorinių dalykų ar daiktų priklausanti laimė tai tik kita kančios forma. Tik laiko klausimas kada tokią laimę prarasite arba kažkas pasikeis ne pagal planą ar lūkesčius. Visatoje pastovus tik vienas dalykas: nuolatinė kaita.
Pasiūlymas visai, visai ne į temą. Einam gyventi savo gyvenimo. Kiek galima spoksoti į dėžutės ekraną. Pats laikas susipažinti su realybe.
Nesuprantu, kodėl žmonės bijo naujų idėjų. Aš bijau senų – John Cage
Darius Ražauskas
07 Jan 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Ekologija? Kas tai? Panašu į naujų laikų kultą. Su ja keliamės ir einame miegoti. Kaskart įsijungę televizorių ar panorėję panaršyti internete neišvengiamai susiduriame su karaliene Eko etikete. Pastaruoju metu tai taip dažnai verslo, žiniasklaidos, politikų, studentų ar kitų garbingų profesijų atstovų vartojamas žodis, jog rodos jis įgauna magišką galią ir tampa svarbiausiu burtažodžiu į sėkmę. Jei šiandien savo gyvenime nematome ant pakuotės užrašo eko ar bio tarsi pajuntame sąžinės graužimą. Šie naujųjų laikų burtažodžiai tampa švarios sąžinės ir doro piliečio sinonimais. Ar tikrai?
Du trečdaliai Lietuvos gyventojų gyvena mieste. Jie suvartoja didžiąją dalį visos eko-armijos produkcijos, pradedant nuo eko sūrelių baigiant hibridiniais „žaliais“ automobiliais, kurių kuro sanaudos vistiek didesnės už naujo „paprasto“ vokiško dyzeliuko. Atrodo, kad ekologija tapo nauja religija arba kitaip sakant mada. O gamintojams tai tiesiog naujas būdas pasipelnyti. Juk eilinis vartotojas niekada netikrins ir neieškos, kas ištikrųjų slepiasi po šiuo užrašu. Perkamas šiuo atveju geras jausmas ir lapelis su antspaudu: ”švari sąžinė“ arba „aš saugau (vadinasi myliu) gamtą“.
O gyvenimas ir toliau teka sava vaga. Žmonės gimsta ir miršta, pasaulis nesustojamai sukasi, o mes vis labiau tampame „eko“ vartotojais. Kasdien mūsų pirkinių krepšelius papildo vis naujas civilizacijos išradimas, kuriam pagaminti reikia sudedamųjų dalių iš pusės pasaulio ir miklių kinietiškų rankų, bei milžiniškos logistikos sistemos kol visa tai patiekiama mums ant virtualios ar realios lėkštutės, kad suvartotume. Žinoma reikia prieskonių, kitaip vartojimo apimtys gali būti visai nepatenkinamos. Tuomet šiuolaikiniai marketingo guru prideda truputi gražios pakuotės, pabarsto reklamos priedais ir dar viska užpila neįtikėtinų nuolaidų padažu. Bet atrodo, kad vartojimo tai nebepadidina. Gal trūksta reklamos, o gal prieskonių mažai? Kokių priedų trūksta?
Pastaraisiais metais atsakymas buvo naujas ir puikiai užjūrio bandymuose pasirodęs eko burtažodis. Kartais darosi net smalsu, ką dar jie sugalvos? Ekologiškus dūmus, o gal savaime per tris metus suįrančias padangas. Tuomet jas parduoti tikrai reikėtų greitai. Būtų labai nesmagu pusiaukelyje iš parduotuvės mašinos ratlankiais grandyti vis dar kažkodėl neekologišką asfaltą.
Tačiau atrodo ir šis burtažodis turi galiojimo laiką. O gal reikėtų sakyti vartojimo limitą. Manau Vydūnas buvo teisus sakydamas, kad svarbiausia saikas. Aha! Čia turbūt žodis, kurį tik per savo didžiausius košmarus sapnuoja šaunieji reklamos ir pardavimų ekspertai. Saikingas vartojimas. Skamba kaip nereali utopija. Juk visi ekonomikos analitikai ir ekspertai kaip susitarė diagnozuoja, kad ekonomikai būtinas nuolatinis vartojimo augimas. Nuolatinis vartojimo augimas? Tai reiškia, kad jeigu nepadidinsime savo vartojimo tai ekonomika neaugs. O kaip galime padidinti savo vartojimą? Atrodo ponai ir ponios teks daugiau pirkti ir dar kartą pirkti. Skamba neblogai, ar ne? Juk tai nėra „sunkiausias“ darbas? Tačiau, kad galėtume vėl ir vėl pirkti, ir padėti pūsti vartojimo burbuliuką atrodo teks ir daugiau uždirbti. Tai reiškia, kad valstybei reikės daugiau pinigų sumokėti norintiems uždirbti. O tai turbūt reiškia, kad valstybei reikės daugiau skolintis. Na gal neviskas taip paprasta, bet schema visada identiška. Dirbti-pirkti-dirbti-pirkti-dirbti-pirkti. Ir taip visą laiką didėjančiais tempais.
Atrodo gerokai įsibėgėjom bandydami išnarplioti vieną visai nekaltą terminą. Tai ar įmanoma ekologija mieste? Turbūt tai neturi nieko bendra su visomis eko ir bio pakuočių reklamomis. O ir mūsų sąžinė ar turėtų šiuo atvėju jaudintis? Juk gyvenant miesto skruzdelyne ir kvepuojant miesto oru net ir suvartojus visus įmanomus eko produktus sveikata turbūt netaps geležinė. Čia turbūt labiau reikalingas pats saikas apskritai vartojant ir fizinės bei moralinės pastangos norint pasiekti savo kūno ir aplinkos darną. E.Hemingvėjus sakė: “Kas sutvardo save, yra stipresnis už miestų užkariautojus”. Visai gundanti perspektyva, ar ne? Būti stipriu! To ir norėtųsi visiems palinkėti. Nebijoti vartoti mažiau ar kitaip nei sako mūsų naujieji pranašai iš spalvotųjų ekranų. Ekologija mieste turbūt prasideda nuo ekologijos viduje. Ramus, atsipalaidavęs ir besišypsantis žmogus. Sąmoningas vartojimas.
Nežinau, nežinau… Suabejos daugelis. Skamba kaip utopija. Ramus, laimingas… Ar taip iš viso būna? Atsakymas: taip, būna. Ir tam pasiekti tikrai nereikia didelių pastangų ar gabumų. Tereikia, kaip ragino Oscaras Wilde’as: „Būti savimi – visi kiti vaidmenys jau paimti”.
Ramios ir laimingos ekologijos.
06 Jan 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Kaip dažnai mes skundžiamės. Trūksta laiko! O ką mes veikiame didžiąją to laiko dalį? Kontroliuojame. Kontroliuojame vaikus, aplinką, bendradarbius, jausmus, kalorijas ir taip be galo. O kam viso to reikia? Ar daug prasmės ir naudos tai suteikia? Žinoma, kad daug, juk jei visko neprižiūrėtume tai gali nutikti, bet kas… Bet ar tikrai rezultatai su mūsų kontrole kažką keičia aplinkoje. Ar daug žmonių pasijunta geriau, nes yra kiekviename žingsnyje stebimi, prižiūrimi, kontroliuojami. Ar tai padidina kūrybingumą, suteikia erdvės klaidoms ir pamokoms iš jos? Galų gale ar griežta kontrolė skatina mąstymą? Ne paklusnumą ir griežtą funkcijų ar pavedimų vykdymą, o mąstymą, mąstymą, kuris suteikia kūrybingus sprendimus, mąstymą, kuris skatina keistis, mąstymą, kuris sujungia prasmes ir vaizdus.
Ar gali sau leisti, nesvarbu kokio dydžio būtų, šiuolaikinė organizacija, prarasti darbuotojų kūrybinį potencialą, slopinti jų mąstymą ir originalumą. Jau nemažai verslo „guru“ suprato, kad vengdami klaidų jas tik pritraukia. O skatindami kontrolę ir „aukštesnio rango“ visagalybę jau seniai prarado galimybę iš klaidų mokytis ir tobulėti. Geriausiu atveju pasitenkinama „atpirkimo ožio“ medžiokle ir vieša egzekucija. Ar nenuostabu, kad tokie kontrolės gigantai paskui pūstelėjus nepalankiam vėjui labai lengvai linksta prie bankroto žemės? Juk potencialo iš kur semtis originalių ir kūrybingų sprendimų nėra, nes nieks jų niekada ir nekūrė, o darė kaip visada buvo įprastą.
Taigi puikiai veikė kelis metus, o gal net dešimtmečius, tai kam mąstyt? Mąstymas tik žalos pridaro. Jei pradedi galvot apie sprendimų logiškumą, paskirti, reikalingumą ar naudą, tada juk gali suabejoti viršininko sprendimu. O jis gi viską žino. Jo galva didelė ir greičiausiai sena, todėl pilna visokių burtų, kurie daro stebuklus. Tačiau tie stebuklai dažniausiai gali veikti tik esant įprastinėmis sąlygomis, turint pastovų status quo. O šiuolaikinė verslo, ekonomikos ir gyvenimo aplinka nuolat kinta. Pokyčių greitis ir dažnis auga nesustabdomai. Todėl seni ir įprastiniai, kažkada sukurti sprendimai, nebetenka prasmės dabartinėje aplinkoje. Štai čia jau reikia jo didenybės kūrybos su visa rūmų palyda: originalumu, išradingumu, kitokiu mąstymu, platesniu sprendimo pasekmių suvokimu, visų grandžių įtraukimu į sprendimų priėmimą ir t.t..
Tik tada iškyla vienas didelis BET… Jei visi galvos sprendimus, jei bus galima abejoti, bet kuriuo viršininko žodžiu, jei sprendimą galės pasiūlyti žemiausio rango darbininkas… Ar nebus prarastas valdžios autoritetas, ar nebus prarasta kontrolė… Kontrolė, be kurios nebūtų nieko. O gal geriau sakyti kontrolė, be kurios nebūtų valdžios autoriteto. Bet ar gali būti teisingi ir naudingi sprendimai jei jie priimami vieno, nuo realaus darbo atitolinto žmogaus? Ir iš jo dar tikimasi, kad jis viską gerai „sukontroliuos“ ir sprendimas bus „teisingai“ įgyvendintas. Kyla natūralus klausimas: ar kontroliuodami nepjauname šakos ant kurios patys sėdime?
Didėjant pokyčių greičiui ir vis brangstant laiko sąnaudoms ar nevertėtų apsvarstyti galimybės sprendimus leisti priimti visiems, ar nevertėtų išlaisvinti mąstymą ir skatinti kūrybingumo. Taip, taip… atsisakyti kontrolės. Ir sprendimų priėmimą nuleisti kuo žemiau. Ten kur vyksta veiksmas. Tada gali būti, jog iš sprendimų bus pradėta mokytis, o vadovai pagaliau turės užsiimti tikrąja savo veikla. Kurti strategiją, ir neprimesti ją kaip dogmą, o kartu su savo žmonėmis ją tobulinti. Kai bus pradėta atsisakyti kontrolės ir pradėta pasitikėti savo darbuotojais galima laukti įdomių ir situaciją realiai keičiančių sprendimų. Tada stebuklingai ir pasipriešinimo galima iš darbuotojų nebesulaukti. O gal net palaikymo, kas yra turbūt visiškai neįtikėtina. Bet realu, kaip sprendimus priimti gali jie patys. Kai kontrolė praranda savo ankstesnę spalva ir virsta bendra kūryba, o ne vienpusiu primetimu ar griovimu. Bet ar įmanoma atsisakyti kontrolės? Tai turbūt tiesiausias kelias į chaosą. Darbuotojai tikrai neatlaikys sprendimų priėmimo atsakomybės… Ar tikrai?
Praktika rodo, kad jau ne vieną dešimtmetį veikianti tarptautinė kompanija Semco labai sėkmingai atidavė visą sprendimų priėmimą darbuotojams, taip sumažindama valdžios aparatą kelis kartus ir pagerindama sprendimų kokybę bei įgyvendinimą. Pelnas kompanijos per kelis dešimtmečius išaugo nuo kelių milijonų iki milijardo dolerių. O veikla ir atstovybės labai išsiplėtė, nes darbuotojams buvo leista kurti, mąstyti ir priimti sprendimus. Jais buvo pasitikėta, o rezultatai stulbinantys. Tai kodėl tokių kompanijų nėra daug? Atsakymas labai paprastas. Baimė. Baimė atiduoti kontrolę į darbuotojų rankas, baimė prarasti autoritetą, baimė keistis, baimė būti originaliu. Baimė pasitikėti savo žmonėmis… Viskas taip paprasta, bet kartu ir nerealu.
Atrodo senai žinomas posakis puikiai tinka: genialu viskas, kas labai paprasta.
