Kaunas

2012-05-11 (penktadienis) 18:00h

Intelekto vystymas pagal dr. Torsunov

Kauno Vedų kultūros centras, antras aukštas, Panerių g. 187, Kaunas

www.veducentras.lt

2012-05-17 18:00h (antradienis)

Paskaita: Ką reiškia gerbti laiką?

Savanorių pr. 66(Centre Hotel), Kaunas

Plačiau: www.vedukultura.lt

Šakiai

Visos paskaitos visur laisvos, registracijos nėra (išskyrus jei nurodyta šalia paskaitos)

Mokestis – padėkos dėžutė po paskaitos.

Festivaliai, kuriuose dalyvausiu:

Pavasario festivalis Bhakti joga 2012

Vaishnava summer festival Baltic 2012

Vėjų slėnis

Aš linkiu Jums laimės

Darius

• birželio m. 2-3d.
• birželio m. 23-24d.
• liepos m. 7-8d.
• rugpjūtčio m. 18-19d.

Suvažiavimas į festivalį vyks 2012.05.25 d. (penktadienis). nuo 17 val.

Dienotvarkė

05.26 d. (šeštadienis)

04.30                    Mankšta lauke

05.15                    Šry Šikšaštaka

Kvėpavimo pratimai

Maha Mantros kartojimas

08.00                    Šrymad Bhagavatam paskaita

9.15                      Pusryčiai

10.30                    Seminaras I

12.00                    Seminaras II

13.30                    Pietūs

16.00                    Sveikatingumo-Hatha jogos pratimai

18.00                    Kirtanas, paskaita, pokalbiai

20.00                    Pienas

21.00                    Miegas

05.27 d. (sekmadienis)

04.30                    Mankšta lauke

05.15                    Šry Šikšaštaka

Kvėpavimo pratimai

Maha Mantros kartojimas

08.00                    Šrymad Bhagavatam paskaita

9.15                      Pusryčiai

10.30                    Seminaras I

12.00                    Seminaras II

13.30                    Pietūs

Su savimi reikia turėti :

-          Šrylos Prabhupados knygą sau ir draugui,

-          Paklotėlį arba kilimėlį jogai,

-          Indus valgymui.

Festivalio kaina :  50 Lt + paaukojimai maistui ir svečiams (kas gali);

Vaikams- nemokamai;

Galima atvykti ir vienai dienai, be nakvynės.

Norinčius vykti į festivalį prašome registruotis iš anksto iki  2010.05.22 d.

Dėl registracijos ir kilus klausimams  kreiptis į Ramakantą das,

mob. 8 606 09445

e-paštas : info@bhaktistudija.lt

skype: rimantas.slavinskas

www.bhaktistudija.lt

Plačiau:

www.bhaktistudija.lt

Suvažiavimas į festivalio vietą:
liepos 16 d. (pirmadienis) nuo 11:00 val.

Festivalio pradžia:
liepos 17 d. (antradienis) 4:30 val.

Festivalio pabaiga:
liepos 22 d. (sekmadienis)

Plačiau

www.summerfestival.lt

Jam – tik 26-eri metai, bet ekologinės žaliavalgių bendruomenės narį Darių Ražauską  Lietuva jau pažįsta –iš atvirų pašnekesių televizijos laidose, iš paskaitų apie Vedų psichologiją, ekologiją įvairiuose Lietuvos miestuose, iš to, kad kitoks nei „standartinio“ lietuvio mąstymas nori nenori kausto visų dėmesį. Sustabdžiau vaikiną, kažkur koridoriumi skubantį,  Klaipėdos universiteto organizuotoje tradicinėje Vydūno gimtadieniui skirtoje konferencijoje ir paprašiau pasikalbėti.  Laimės mokytoju prisistatantis Darius šioje konferencijoje atsidūrė neatsitiktinai – jo pasaulėžiūra, prisipažino pats, labai artima vydūniškajai, įkvėptai Indijos Vedų šventraščių.

Šį vakarą Klaipėdos vaišnavų kultūros centre skaitysite paskaitą apie streso valdymą. Pasidalinkite: kaip jūs pats jį valdote?

Kai gyvenau mieste, buvau naktinio klubo direktorius, neišsimiegodavau, patirdavau daug streso.  Kai   žmogus naktį  neišsimiega, jam trinka psichika, smegenys, prasideda „nervai“.  Devynis mėnesius taip dirbau, kol neiškenčiau, mečiau. Stresas lydėjo ir studijų metu.  Pirmiausia, kas padėjo įveikti stresą, –  buvimas  gamtoje. Vasarą pradėjau miegoti lauke –  ne palapinėje, o po atviru dangumi, ant jogos kilimėlio, miegmaišyje. Jei būna daug uodų, užsidedi tinkliuką. Jauti vėjelį pučiant, matai žvaigždes, lapę slampinėjant, daug geriau išsimiegi ir ryte jauti gaivumą, junti, kaip saulutė ima šildyti žandus.  Jei miegotum palapinėje, praleistum saulės patekėjimą.

Gamta mane harmonizavo, bet ne tiek, kad pasidaryčiau visiškai laimingas. Tačiau vis tiek  pasidariau linksmesnis, pradėjau galvoti, ką čia gyvenime daryti. Tada susidomėjau šiaudinukų statymu,  žaliavalgyste, sėkmės psichologija pagal neurolingvistinį programavimą.  Dabar, kai mano gyvenime atsirado Vedos,  jau nebeverta, atrodo, apie tai pasakoti žmonėms.

Taigi harmonijos teikia ne tik gamta, bet ir Vedų tyrinėjimas?..

Antras etapas, mane subalansavęs,  buvo Vedos ir japa meditacija. Buvau išbandęs daug meditacijos rūšių, tačiau labiausiai tiko ši, ji užkabino ilgesniam laikui. Tai meditacija su 108 mediniais karoliukais, kuriuos liečiant  sakomos mantros. Mantros sukurtos protui raminti. Kai pats įdėmiai tari garsą ir klausaisi, vyksta smegenų valymo procesas. Juk smegenys –  it riboto pašto dėžutė. Jei priėjo daug šiukšlių, geri laiškai – teigiamos emocijos – nebegali ateiti, nes nėra kur, nes ten užkišta nereikalingais stresą keliančiais  laiškais.  Gyvename informacinio srauto, žinių visuomenėje,  kiekvieną minutę kas nors vyksta nauja, turi sekti, kad neatsiliktum, o nemokėjimas filtruoti informacijos veda į stresą. Manoma, kad kuo daugiau žinosi, tuo bus geriau. Bet tai klaida – kai žinai daug, nežinai nieko. Ta informacija užbukina. Mokslininkai nustatė,  kad dauguma televizijos laidų yra keturmečio vaiko sąmonei. Apkalbos, skandalai… O statistinis lietuvis apytikriai televiziją spokso 4 valandas  per dieną. Tai tautos bukinimo priemonė, palanki valdžiai, politikams, norintiems manipuliuoti žmonių sąmone.

Japa meditacija man veiksminga, medituoju kasdien po valandą ar dvi.  Galima medituoti be karoliukų, bet geriau su jais. Pirštuose yra nervų kanalai –  kai ką nors lieti, smegenys analizuoja – „minkštas ar kietas…“  ir protas turi mažą užsiėmimą. Ir jis medituojant nebekaišioja pagalių, nes tampa ramesnis. Pabandžiau ir su karoliukais, ir be jų, ir supratau, kodėl visi jogai, vienuoliai medituoja su karoliukais – lengviau susikoncertuoti. Mūsų šiuolaikės visuomenės bėda – tapatinimasis su protu ir gyvenimas juo. Bet yra ir emocijos, ir gilesni sluoksnai, širdies lygis. 96 proc. žmonijos sėdi prote ir galvoja, kodėl nėra tos laimės, ir  vis tikisi, kad ateityje ją pasieks: kai baigs mokslus, gaus darbą, pasistatys namą… Bet nesulaukia. Mokslas įrodė, jei žmogus, kuris nuoširdžiai praktikuoja kokią religiją, tampa laimingesnis.

Taigi už dabartinį gyvenimą esu dėkingas O. Torsunovui, jo knygai „Laimingo gyvenimo dėsniai“. Perskaitęs šią knygą pradėjau laikytis dienos režimo, keltis 4 val. ryto. Atsikėlęs medituoju, skaitau transcendentines knygas, po to – vegetariški pusryčiai. Padaugėjo laimės, pasitaisė sveikata, emocijos, pradėjo sektis bendrauti su visais žmonėmis, pagerėjo santykiai su artimaisiais, giminėmis. Atrodo, tarsi ir nekeiti savo elgesio, tačiau viskas gerėja.

“Karjera, pinigai, direktoriaus postas nesuteikia laimės, jei nėra dvasinių vertybių”, – patyrė Darius Ražauskas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Baigėte Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau šiandien karjeros pagal įgytą vadybos specialybę nedarote. Kodėl? Kokia buvo jūsų kelio pradžia?

Baigiau universitetą, dirbau  įvairius darbus, net  žurnalistu ir  naktinio klubo direktoriumi. Tokie dalykai, kaip karjera, pinigai, direktoriaus postas, –  jauno žmogaus svajonė. Aš tai gavau gana greitai ir pamačiau, kad tai laimės nesuteikia – jei nėra dvasinių vertybių, gamtos, ramybės, bendraminčių, palaikančių žmonių, artimų santykių – tie dalykai verčia tik degraduoti, ugdo puikybę, mažina gyvenimo džiaugsmą, ima blankti spalvos.

Aš tuomet atradau Vladimiro Megre knygas apie  Anastasiją, kuriose skatinama kurti  ekologines bendruomenes, savo giminės sodybas, gyvenvietes.  Tos idėjos man pasirodė įdomios, sužinojau, kad bendraminčiai kuriasi į klubus Vilniuje, Kaune. Užsukau į vieną tokį klubą ir pradėjau su tais žmonėmis bendrauti, sukūriau  bendraminčių klubą Kaune ir pradėjome važinėtis po kaimus, ieškodami vietos ekologinei bendruomenei įsikurti. Visur kas nors kliūdavo –  tai per brangu, tai sunku privažiuoti, tai kaimynai ir jų vertybės neaiškios ir pan. Pagaliau atvažiavome į Ročkių kaimelį Lazdijų rajone, kur jau gyveno draugas,  ten nusipirkome sklypus ir pradėjome kurtis. Jau yra 12 sklypų. Tai jauna bendruomenė –  Lietuvoje yra  didesnių, net apie 100 sklypų. Ne visur stovi nameliai, gyvenimas dar neverda, bet yra. Aš dar namo nepasistačiau, o medelius jau sodinu.

Taigi jūsų dvasinio gyvenimo kelias prasidėjo nuo Anastasijos?.. Kas dar prisidėjo?

Dar gerokai anksčiau – prieš 10 metų, kai buvau dar moksleivis, – susidomėjau ezoterika. Mama lankė kursus Vilniaus parapsichologų akademijoje, kur rinkdavosi  žmonės, besidomintys visomis alternatyvomis. Ji ir mane kartais  nusivesdavo. Pamačiau,  kad yra žmonių,  kurie visai kitaip šneka nei mokykloje ar universitete. Jie atrodė linksmesni ir laimingesni už „tradicinius“ daktarus…  Taip mano gyvenime  nuo vaikystės atsirado ezoterika, alternatyvi literatūra, optimistinis mąstymas. O po to, studijuojant, laiku  - kai buvo atsiradusios depresinės nuotaikos, nusibodęs miestas ir triukšmas, nuolatinis bėgimas – atsirado  Megre  knygos. Mačiau, kad kažkas gyvenime ne taip, ir šios knygos parodė kitą kelią.

O mokytojų turiu daug, klausau jų paskaitų, dalyvauju seminaruose. Vedos sudėtingos, parašytos eiliuota forma, pačiam sanskritą sunku suprasti, bet mokausi, skaitau vertimus į anglų, rusų kalbas. Visada su manimi ausinukas, štai ir dabar per jį klausiausi Ajurvedos gydytojo Olego Torsunovo paskaitų.

Šį vakarą Klaipėdos vaišnavų kultūros centre skaitysite paskaitą apie streso valdymą. Pasidalinkite: kaip jūs pats jį valdote?

Kai gyvenau mieste, buvau naktinio klubo direktorius, neišsimiegodavau, patirdavau daug streso.  Kai   žmogus naktį  neišsimiega, jam trinka psichika, smegenys, prasideda „nervai“.  Devynis mėnesius taip dirbau, kol neiškenčiau, mečiau. Stresas lydėjo ir studijų metu.  Pirmiausia, kas padėjo įveikti stresą, –  buvimas  gamtoje. Vasarą pradėjau miegoti lauke –  ne palapinėje, o po atviru dangumi, ant jogos kilimėlio, miegmaišyje. Jei būna daug uodų, užsidedi tinkliuką. Jauti vėjelį pučiant, matai žvaigždes, lapę slampinėjant, daug geriau išsimiegi ir ryte jauti gaivumą, junti, kaip saulutė ima šildyti žandus.  Jei miegotum palapinėje, praleistum saulės patekėjimą.

Didžiausią džiaugsmą Dariui teikia Vedų tyrinėjimas. Nuotr. iš www.esujums.lt

Gamta mane harmonizavo, bet ne tiek, kad pasidaryčiau visiškai laimingas. Tačiau vis tiek  pasidariau linksmesnis, pradėjau galvoti, ką čia gyvenime daryti. Tada susidomėjau šiaudinukų statymu,  žaliavalgyste, sėkmės psichologija pagal neurolingvistinį programavimą.  Dabar, kai mano gyvenime atsirado Vedos,  jau nebeverta, atrodo, apie tai pasakoti žmonėms.

Taigi harmonijos teikia ne tik gamta, bet ir Vedų tyrinėjimas?..

Antras etapas, mane subalansavęs,  buvo Vedos ir japa meditacija. Buvau išbandęs daug meditacijos rūšių, tačiau labiausiai tiko ši, ji užkabino ilgesniam laikui. Tai meditacija su 108 mediniais karoliukais, kuriuos liečiant  sakomos mantros. Mantros sukurtos protui raminti. Kai pats įdėmiai tari garsą ir klausaisi, vyksta smegenų valymo procesas. Juk smegenys –  it riboto pašto dėžutė. Jei priėjo daug šiukšlių, geri laiškai – teigiamos emocijos – nebegali ateiti, nes nėra kur, nes ten užkišta nereikalingais stresą keliančiais  laiškais.  Gyvename informacinio srauto, žinių visuomenėje,  kiekvieną minutę kas nors vyksta nauja, turi sekti, kad neatsiliktum, o nemokėjimas filtruoti informacijos veda į stresą. Manoma, kad kuo daugiau žinosi, tuo bus geriau. Bet tai klaida – kai žinai daug, nežinai nieko. Ta informacija užbukina. Mokslininkai nustatė,  kad dauguma televizijos laidų yra keturmečio vaiko sąmonei. Apkalbos, skandalai… O statistinis lietuvis apytikriai televiziją spokso 4 valandas  per dieną. Tai tautos bukinimo priemonė, palanki valdžiai, politikams, norintiems manipuliuoti žmonių sąmone.

Japa meditacija man veiksminga, medituoju kasdien po valandą ar dvi.  Galima medituoti be karoliukų, bet geriau su jais. Pirštuose yra nervų kanalai –  kai ką nors lieti, smegenys analizuoja – „minkštas ar kietas…“  ir protas turi mažą užsiėmimą. Ir jis medituojant nebekaišioja pagalių, nes tampa ramesnis. Pabandžiau ir su karoliukais, ir be jų, ir supratau, kodėl visi jogai, vienuoliai medituoja su karoliukais – lengviau susikoncertuoti. Mūsų šiuolaikės visuomenės bėda – tapatinimasis su protu ir gyvenimas juo. Bet yra ir emocijos, ir gilesni sluoksnai, širdies lygis. 96 proc. žmonijos sėdi prote ir galvoja, kodėl nėra tos laimės, ir  vis tikisi, kad ateityje ją pasieks: kai baigs mokslus, gaus darbą, pasistatys namą… Bet nesulaukia. Mokslas įrodė, jei žmogus, kuris nuoširdžiai praktikuoja kokią religiją, tampa laimingesnis.

Taigi už dabartinį gyvenimą esu dėkingas O. Torsunovui, jo knygai „Laimingo gyvenimo dėsniai“. Perskaitęs šią knygą pradėjau laikytis dienos režimo, keltis 4 val. ryto. Atsikėlęs medituoju, skaitau transcendentines knygas, po to – vegetariški pusryčiai. Padaugėjo laimės, pasitaisė sveikata, emocijos, pradėjo sektis bendrauti su visais žmonėmis, pagerėjo santykiai su artimaisiais, giminėmis. Atrodo, tarsi ir nekeiti savo elgesio, tačiau viskas gerėja.

Supratau, kad žmonės tave priima pagal tai, ką spinduliuoji iš giluminių sluoksnių. O kadangi, kai kasdien meldiesi, medituoji, viskas viduje keičiasi -ir žmonės tave priima kitaip. Anksčiau ką bedarydavau, niekas nieko nemokamai neduodavo, o dabar tai saldainį, tai sulčių, žurnalą siūlo… Tada supranti Vedų išmintį, kad pirma turi duoti, o tik po to gauti. O didžiausias davimas – nuoširdi pagalba kitam žmogui, laimės linkėjimas visiems, nuoširdi malda. Tai stipriausiai veikia.

Ką gi, užsiminėte apie maldą. Kas ji Jums yra?

Tai nėra Dievo prašymas ko nors. Malda yra arba padėka, arba tiesiog nuoširdus kreipimasis į Dievą. Joje nėra  egoizmo ir savanaudiškumo. Tai ir šventų vardų kartojimas, nieko neprašant. Malda nesitikint  ką nors gauti veiksmingiausia.

Bet krikščionybė moko nekartoti Dievo vardo be reikalo…

Nereikia krikščionybės postulatų suprasti tiesiogiai. Juk ir mokymas nežudyti reiškia ne tik žmogaus, bet ir bet kokio gyvūno nežudymą. „Nemėtyk perlų kiaulėms“, – reiškia nepasakoti apie Dievą degradavusiam žmogui, neminėti jam Dievo vardo.  Gali tą žmogų įkvėpti ką nors veikti, susirasti darbą, bet  negalima tamsoje skendinčio žmogaus pakelti iškart į dvasingumą. Iš pradžių reikia pakelti į aistrą, norą dirbti, gyventi. Yra laiptai, kuriais reikia lipti. Tokiems žmonėms nereikia kišti tikėjimo – jie nesupras, tik susinervins. O nervinti kitą žmogų yra didelė nuodėmė. Šis įsakymas neminėti be reikalo Dievo vardo reiškia nenervinti kitų be reikalo. Gerbk juos, ir apie Dievą kalbėk su tais, kurie nori apie tai išgirsti, kurie jį myli, ieško, kurie nebe kiaulės.

Paskutinis klausimas: kokių taisyklių laikytis norint būti sveikam?

Svarbiausia – dienos režimas, tik po to gali pradėti tobulėti. Laiku keltis, valgyti ir eiti miegoti. Nuo 22 iki 2 valandos žmogui būtina miegoti – tik tada pailsi tam tikri smegenų centrai.

Negausūs saldūs pusryčiai, vakarienė iš daržovių, vaisių, pieno produktų. Grūdiniai produktai – tik pietums. Jei jie valgomi kitu laiku – inkstuose, kepenyse kaupiasi akmenukai, smėlis. Grikiai nepriklauso  grūdinėms kultūroms, todėl galima valgyti pusryčiams ir vakarienei.  Pienas geriamas nuo 19 iki 6 val. ryto. Gerti jį pašildytą, pasaldintą medumi ar ruduoju cukrum, su prieskoniais, dvi valandos prieš miegą. Bet  ne daugiau kaip  pusę stiklinės, kad neapsunkintų organizmo. Jei ryte liežuvis baltas, apsinešęs gleivėmis – pieno per daug išgeriama. Kiekvienam įvairaus kiekio reikia, nuo kelių šaukštų iki daugiausiai stiklinės.

Vakare – šiltas dušas, geri emociniai santykiai, ramybė, gražios knygos, jokio televizoriaus.

Kalbino Genovaitė Privedienė

genovaite@vlmedicina.lt

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo klausimo, kaip jūs galėtumėte save pristatyti? Kas jūs esate?

Žmogus, šios planetos gyventojas, Lietuvos Respublikos pilietis. (Juokiasi – red. past.) Daug kas mane vadina lektoriumi, laimės mokytoju, taip pat ekologu.

Jūsų istorija įdomi tuo, kad palikote miestą ir atvykote į kaimą.

Na, šis aspektas man nėra labai įdomus, bet daug kam tikrai įdomu… (Juokiasi – red. past.)

Vis dėlto kodėl jūs palikote miestą?

Tiesiog mieste buvo išbandytos visos veiklos, praeitas visas kelias. Miestas buvo labai gera pamoka ir mokykla. Tačiau aš nesu tas žmogus, kuriam tai teiktų visišką pasitenkinimą. Širdžiai prireikė ramybės, atsipalaidavimo, gamtos, gryno oro.

Juk viso to galima gauti savaitgaliais… (Šypsosi – red. past.)

Galima, bet norėtųsi tai gauti ne kaip kažkokį savaitgalio prizą – truputį ramybės. Norėtųsi kas vakarą užmigti gražioje ramioje aplinkoje. Ir tokioje pat aplinkoje atsikelti. Iš tikrųjų tas miesto stresas, nuolatinis bėgimas… Beieškodamas savęs mieste šiek tiek pavargau. Visi tie miesto darbai buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių ieškant kitokio gyvenimo stiliaus.

Tačiau miesto visiškai nepalikote. Pavyzdžiui, skaitote paskaitas mieste ir pan. Taigi iš tiesų nepabėgote nuo miesto. Ar tai nėra tik savęs apgavimas?

Nesiekiau nieko apgauti… (Šypsosi – red. past.) Radikalizmas, fanatizmas arba dogmatizmas, mano nuomone, žmogų gyvenime priveda prie didelių problemų. Nesiekiau pabėgti ar paneigti miesto. Ir tikrai negalvoju, kad miestas yra blogai. Tiek miestas, tiek kaimas, tiek vienkiemiai yra vienodai reikalingi, nes visi žmonės skirtingi ir jų poreikiai yra skirtingi. Galų gale, kiekvienas einame per skirtingus gyvenimo etapus. Vienu gyvenimo etapu reikia aktyviai pagyventi mieste, kitu – ramiai atrasti save kažkokioje naujoje aplinkoje. Aišku, aš nesu idėjos, kad reikėtų kažkur vienam užsidaryti kalnuose, šalininkas. Man labai patinka grįžti į miestą, organizuoti renginius, skaityti paskaitas.

Grįžkime prie gyvenimo kaime. Jūs organizuojate bendruomenės veiklą, vyksta įvairūs susirinkimai ir pan. Ką ten veikiate?

Pirmiausia, kiekvienas kuria savo erdvę. Tai reiškia, kad užsiima žemdirbyste, sodina daržą, sodą. Mūsų tikslas yra užsiauginti savo ekologiškų daržovių, maisto produktų tiek, kiek tai yra įmanoma neperlaužiant savęs. Kad būtų galima turėti kažkokią nepriklausomybę tiek nuo mamos „Maximos“, tiek apskritai, netiesiogine kalba sakant, nuo visų mūsų visuomenės cheminių elementų. (Šypsosi – red. past.) Ką dar veikia žmonės? Na, laisvu laiku – pagal poreikius: dainuojam, šokam, būnam gamtoje, keliaujam, medituojam. Kiekvienas turi kažkokią savo praktiką, ką jis mėgsta daryti.

Ar susirenka daug tokių žmonių?

Nepasakyčiau, kad Lietuvoje panašios eko bendruomenės yra labai populiarus ir masinis reiškinys. Teko lyginti statistiką. Jeigu palygintume su Rusija ar kitomis didesnėmis valstybėmis, Lietuvoje tas skaičius yra pakankamai neblogas. Vis dėlto negalime pasigirti, kad Lietuvoje eko bendruomenių judėjimas būtų stiprus. Tiesa, pastaruoju metu jis įgauna pagreitį ir plėtrą. Kiek girdėjau, atsiranda naujų žmonių, kurie jungiasi, plečiasi, galvoja kažką rimtesnio daryti, statyti. Kai kurie net pradeda mąstyti apie savo darželius, mokyklas, kad nereikėtų vaikų vežioti į miestą, su sava edukacijos programa ir pan.

Ar visa tai nepanašu į sektą?

Kas nepanašu į sektą? (Juokiasi – red. past.) Kiekvienas savo nuomonę turintis žmogus gali būti pavadintas sekta…

Na, vienas iš sektos požymių yra užsidarymas ir gyvenimas tik savo bendruomenės ribose. Jeigu jau galvojama apie savo darželius, o paskui mokyklą… Todėl ir klausiu.

Bet juk čia kaip tik ir daroma siekiant parodyti, pateikti kažkokią alternatyvą, kurią paskui visuomenė galėtų pasiimti. Juk žinome tiek ekonomikos, tiek meno dėsnius: kuo didesnė įvairovė, tuo visiems yra geriau. Negi mes norime, kad būtų tik valstybiniai darželiai ir mokyklos ir viskas pagal vieną kurpalių? Vieną kartą jau gyvenome tokioje sistemoje, kur viskas buvo vienoda ir žinome to rezultatus. Todėl, manau, kad tai kaip tik yra didžiulis gėris. Kuo daugiau bus įvairesnių sistemų, įvairesnių mokyklų ir bendruomenių, tuo didesnį spektrą ir paletę matys ir galės rinktis visuomenė ir iš to piešti naujomis spalvomis.

Užsiminėte, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių ateina į eko bendruomenes, nori ekologiškai gyventi. Ar nemanote, kad tai yra tiesiog mados klyksmas?

Iš dalies taip. Žmones bent jau šiuo atveju galima suskirstyti į mažiausiai tris grupes. Vieni taip elgiasi dėl mados ar todėl, kad reikia pasirodyti prieš kaimynus. Jie turi pinigų, kur nors eko bendruomenėje nusiperka ar pradeda statytis brangų namą. Kitą grupę sudaro bijantys, išsigandę, nuo kažko bėgantys žmonės. Tarsi bėga nuo miesto, bet ir kaime jiems yra blogai. Tai savęs ieškantys žmonės. Na, ir yra trečia grupė, gal ne visada didelė ir vyraujanti bendruomenėse, bet tai yra sąmoningi žmonės, kurie žino savo poreikius ir turi savo vertybes. Pavyzdžiui, žmogus mėgsta tylą, ramybę, artimus nuoširdžius kaimyninius santykius. Ne tuos, kai gyveni daugiabutyje ir nežinai, kas  gyvena dviem aukštais aukščiau ar žemiau ir nežinai net kaimynų vardų. Bendruomenėje to nėra, ten visi artimiau bendrauja, padeda vieni kitiems padaryti kažkokius darbus, kartu švenčia.

Komunizmas? (Šypsosi – red. past.)

Komunizmą suprantu šiek tiek kitaip, kai viskas yra bendra ir visų. Galiausiai tai iššaukia žmonių gobšumą ir prasideda betvarkė. O čia yra bendra žmonių idėja ir bendra veikla, tačiau turtas, nuosavybė nėra bendra. Ir nėra komunizmo pavojaus, kad pradėsiu neprižiūrėti, naudoti, savivaliauti, vogti sau tai, kas yra bendra. Kai žmogus turi savo namą, žemę, jis tuo rūpinasi ir nelenda į kito privačią nuosavybę peržengiant sveiko proto ribas.

Jūs taip idealistiškai kalbate apie eko bendruomenes. Tačiau turbūt juk ir ten būna pykčių, nesutarimų, konfliktų?

Taip, kaip ir bet kur, kai susirenka skirtingi žmonės. Apskritai ten, kur susirinko trys žmonės, anksčiau ar vėliau bus kažkokia diskusija.

Užtenka dviejų, nebūtinai trijų…  (Šypsosi – red. past.)

Taip, užtenka mūsų dviejų. (Šypsosi – red. past.) Viskas priklauso nuo to, kokios žmonių vertybės ir kaip jie sugeba bendrauti. Yra tokių bendruomenių, nereklamuosiu jų, kur žmonės yra gana stipriai apsipykę, turėjo kažkokių problemų, neaiškumų. Nemanau, kad labai miela gyventi, kai kaimynai tarpusavyje kariauja. Kaip ir perkant butą, taip ir renkantis bendruomenę, kurioje norėtum kažkur gamtoje gyventi, reikia labai gerai susipažinti su kaimynais, paklausinėti, sužinoti priešistorę, į kokį bendravimą tai linkę žmonės. Svarbiausia, kokios yra jų vertybės, kad paskui nereikėtų per tvorą kariauti.

Kaip manote, ar Lietuvoje eko judėjimas ir gyvenimas panašiose bendruomenėse, bėgimas iš miesto į kaimą ateityje stiprės? O gal tai tik laikinas reiškinys?

Geras, bet tuo pačiu sunkus klausimas… (Šypsosi – red. past.) Dabartinės tendencijos rodo, kad pastaruosius dvejus trejus metus šis procesas stiprėja. Ar ši tendencija išliks ilgoje perspektyvoje? Sunku pasakyti. Tačiau visgi, manau, kad išliks, nes kai kuriose bendruomenėse, kai žmonės susitvarko, jose gyventi tampa maloniau ir kiek pigiau nei mieste. O taip pat ir sveikiau, kadangi ekologija įgauna vis didesnį pagreitį ar madą, kaip mes jau šiek tiek kalbėjome. Iš kitos pusės, tokios bendruomenės tampa tarsi alternatyva  įprastam gyvenimo būdui – ne tik ekologiškam, bet kartais ir pigesniam. Žinant šiuolaikinius naftos ir kitus resursus, nuolatinį sąskaitų augimą mieste, ilgoje perspektyvoje aš tokias bendruomenes matau kaip tam tikrą alternatyvą brangiam miestui. Remiantis tuo bei brangstančia sveikatos aptarnavimo sfera, o sveikas gyvenimo būdas tokiose bendruomenėse gerokai lengvesnis, yra galimybė auginti savo maistą, kvėpuoti geresniu oru, aktyviau judėti, manau, kad šios bendruomenės turi perspektyvą augti. Tačiau tai tik mano subjektyvi ir spekuliatyvi teorija.

Dėkoju už pokalbį.
Šaltinis: http://www.ivesti.lt/virginijus_savukynas/straipsniai/d_razauskas_eko_bendruomenes_alternatyva_gyvenimui_mieste/

Manau, kad atsakymas yra ir tai galima įvardinti, kaip Dvasinė ekologija. Kodėl atsakymas, toks keistas ir ką tai reiškia pabandysime trumpai išsiaiškinti.

Žmogui, kad jis jaustųsi laimingas reikalingas laimės šaltinis. Bėda ta, kad šaltiniu mes dažniausiai norėdami būti laimingi ir įtakojami proto pasirenkam išorinius dalykus. Tai reiškia savo laimę sutapatinam su išoriniais šaltiniais, kaip darbas, visuomeninė padėtis, pinigai, vartojimas ir pan. Tačiau, toks laimės šaltinis, tik kita kančios forma, nes jis laikinas. Kaip sakė A. Einšteinas – šioje visatoje pastovus vienintelis dalykas, nuolatinė kaita. Žmogus, kai jį valdo neramus užgaidų kontroliuojamas protas negali matyti ir suprasti savo giluminių sielos poreikių. Bandant pasitenkinti ir pasiekti laimę išoriniais šaltiniais, anksčiau ar vėliau patiriama nusivylimas ir kančia. Kai žmogus kažko labai ilgai ir intensyviai siekia ir tiki jog tai jam suteiks laimę jis prisiriša prie išorinių laimės šaltinių, kurie nieko bendro neturi su tikrais jo vidiniais poreikiais. Galų gale pasiekus savo tikslą džiaugsmas trunka labai trumpai, o po iškyla baisus klausimas. Ir tai viskas? Tiek metų siekiau to (diplomo, darbo, vyro, namo ir pan..) ir tai viskas? Visa laimė? Tie, kas esat patyrę šitą jausmą suprantat apie ką aš kalbu. Tą beviltišką padėtį, kai gauni viską apie ką svajojai ir pasirodo tai greit nebeteikia jokios laimės.

Norint siekti ir pasiekti laimės, kuri būtų pastovi ir patenkinanti iš esmės būtina atrasti savo tikrus giluminius poreikius. Ir jų tikrai mes nerasim televizijos reklamose ar žurnalų puslapiuose. Dirbti teks su savimi ir ieškoti savyje. Kas daugumai žmonių yra jau pats savaime verčiantis iš kojų procesas. Dažnai mes labiausiai bijome pažinti save. Turbūt intuityviai jaučiame, kad galime viduje rasti visokio gėrio, kuris gali mums ir nepatikti. Ir tai tiesa. Visi mes turim juodą dėžutę viduje. Tai reikia pripažinti ir iš ten į dienos šviesą ištraukti savanaudiškumą, egoizmą, pavydą, pyktį, abejingumą ir kitas grožybes. Kol mes jų neiškelsime iš dugno ir neišdėliosime dienos šviesoje nėra galimybės pamatyti tikrą save ir rasti savo vidinius poreikius, kurie guli ant juodos dėžutės dugno.

Vadinasi norint tapti laimingu pirmiausia reikia pažinti save. Tačiau to negana. Norint, kad pasaulis taptų aplink gražus ir žydintis iš vidaus patys turim tapti tokiais. Neužtenka išdėlioti ant prekystalio savo ydas ir minusus. Su jais reikia kasdien dirbti, kad būtų galima atlaisvinti vietą. Tada ant prekystalio galės gulti šypsenos, džiaugsmo ir susitaikymo ašaros, draugų laiškai ir ramus, bei svaiginančiai palaimingas širdies plakimas. O, kad visai tai pas mus atsirastu pirmiausia reikia ramaus proto. Proto, kuris suvokia, kur yra laimės šaltinis ir supranta kasdienio darbo su juo svarbą. Visos tautos, nuo seno mūsų pasirinkimui, raminti protui ir harmonizuoti jausmams turi savo puikius metodus. Tai malda, meditacija, mantros ir t.t.. Kaip rodo moksliniai tyrimai, norint, kad darbas su savimi duotu rezultatus svarbu vienas dalykas – nuoširdumas. Nenuoširdi malda, kuri nesuminkština Jūsų širdies, neduos rezultatų psichikoje.

Taigi svarbiausiu faktoriumi siekiant laimės tampa širdies švara – nuoširdumas, o tai ir yra dvasinė ekologija. Laimingi žmonės daugiau šypsosi ir mažiau vartoja, bei serga. O, kas nenori būti laimingas? Lengva. Tik su viena sąlyga, jog Jūs pasiruošęs sumokėti kainą. O ji daugelį gąsdinanti. Teks atsisakyti savo puikybės, išdidumą, ego, taip pamėgtų apkalbų, keršto. Ir negano to kasdien skirti truputi laiko proto nuraminimo praktikai. Dantis valome kasdien, o kodėl svarbiausias organas smegenys, tokio mūsų dėmesio nesusilaukia. Protą raminančios ir valančios kasdienės praktikos šiuolaikiniame informacijos lavinos amžiuje yra būtinos. Būdų, kaip valytį protą daug ir čia kiekvienas gaus ieškoti pats. Buda sakė – kelių yra tūkstančiai, kiekvienam savas. Tie kas ieško ras.

Gerų paieškų ir ramaus proto.

Paskaitų kiTaip garso įrašai parsisiųsti čia:

Mantros, muzika ir meditacijos čia:

Filmas apie ekobendruomenes “A new we”

Nothing will benefit human health and increase chances for survival of life on Earth as much as the evolution to a vegetarian diet.  ~Albert Einstein

If slaughterhouses had glass walls, everyone would be a vegetarian.  ~Paul McCartney

I have no doubt that it is a part of the destiny of the human race, in its gradual improvement, to leave off eating animals, as surely as the savage tribes have left off eating each other….  ~Henry David Thoreau, Walden, 1854

Animals are my friends… and I don’t eat my friends.  ~George Bernard Shaw

“Thou shalt not kill” does not apply to murder of one’s own kind only, but to all living beings; and this Commandment was inscribed in the human breast long before it was proclaimed from Sinai.  ~Leo Tolstoy

To my mind, the life of a lamb is no less precious than that of a human being.  I should be unwilling to take the life of a lamb for the sake of the human body.  ~Mahatma Gandhi

I do not like eating meat because I have seen lambs and pigs killed.  I saw and felt their pain.  They felt the approaching death.  I could not bear it.  I cried like a child.  I ran up a hill and could not breathe.  I felt that I was choking.  I felt the death of the lamb.  ~Vaslav Nijinsky

We manage to swallow flesh only because we do not think of the cruel and sinful thing that we do.  Cruelty… is a fundamental sin, and admits of no arguments or nice distinctions.  If only we do not allow our heart to grow callous, it protests against cruelty, is always clearly heard; and yet we go on perpetrating cruelties easily, merrily, all of us – in fact, anyone who does not join in is dubbed a crank.  ~Rabindranath Tagore

As soon as I realized that I didn’t need meat to survive or to be in good health, I began to see how forlorn it all is.  If only we had a different mentality about the drama of the cowboy and the range and all the rest of it.  It’s a very romantic notion, an entrenched part of American culture, but I’ve seen, for example, pigs waiting to be slaughtered, and their hysteria and panic was something I shall never forget.  ~Cloris Leachman

A vegetarian is a person who won’t eat anything that can have children.  ~David Brenner

You put a baby in a crib with an apple and a rabbit.  If it eats the rabbit and plays with the apple, I’ll buy you a new car.  ~Harvey Diamond

Man is the only animal that can remain on friendly terms with the victims he intends to eat until he eats them.  ~Samuel Butler, Note-Books, 1912

One farmer says to me, “You cannot live on vegetable food solely, for it furnishes nothing to make the bones with;” and so he religiously devotes a part of his day to supplying himself with the raw material of bones; walking all the while he talks behind his oxen, which, with vegetable-made bones, jerk him and his lumbering plow along in spite of every obstacle.  ~Henry David Thoreau

Vaizdo atvirukas spausti čia

Pasaulis nekenčia pokyčių, tačiau tai yra vienintelis dalykas,

kuris neša progresą.

Čarlzas Keteringas

Kiekvienas žmogus turi savo svajonių, o, jei sako, kad neturi, turbūt nesuklysime pavadindami jį melagiu. Vis dėlto, retas pasiryžta jas įgyvendinti – vieni laukia tam tinkamo ir patogaus meto, kiti baiminasi aplinkinių reakcijos, o treti abejoja, ar pokyčiai tikrai bus naudingi… Visi šie žmonės entuziazmo pasisemti galėtų iš Dariaus Ražausko – supratęs, jog esamas gyvenimo būdas jam nepatinka, vyriškis paliko vadovo pareigas Kaune ir išsikraustė į Ročkius. Eko bendruomenę, kurioje nėra direktorių, biržos maklerių bei nusistovėjusių visuomenės normų – Dariaus aplinkoje posakis „žmogus žmogui – žmogus“ ne tik žodžiai, bet realybė. Šiuo metu vyriškis veda seminarus ir paskaitas, kuriuose dalinasi savo patirtimi ir įgytomis žiniomis apie šiaudinius namus, gamtinę žemdirbystę, alternatyvią edukaciją ir laimės dėsnius. Taip jis padeda žmonėms prisijaukinti pokyčius ir nepasiklysti kelyje savo svajonių išsipildymo link.

Savo tinklalapyje (http://www.esujums.lt) rašote, jog esate žaliavalgis, laimės mokytojas, eko bendruomenės narys – šie žodžiai tarytum apibūdina tiek jūsų asmenybę, tiek profesiją. Šiais laikais tokie „netradiciniai“ žmonės, kaip jūs, kitų yra sutinkami kone pašaipiai. Ar nebijote likti nesuprastas, būti pavadintas keistuoliu?

Visiems geras niekada nebūsi ir to tikėtis būtų kvaila. Aš gyvenu ir einu tuo gyvenimo keliu, kuriuo mane veda širdis. O juk jos keliai – nežinomi… Aplinkiniai, žinoma, daro man įtaką, bet ji nėra esminė – noras patikti žmonėms natūraliai egzistuoja, bet metams bėgant jis blėsta. Keistuoliu irgi pavadina, tačiau priimu tai kaip savotišką komplimentą. Jis parodo, kad visgi skiriuosi nuo pilkos masės ir kartais priverčiu žmones nusistebėti. Svarbiausia gyventi taip kaip liepia širdis ir dirbti darbą,  kurį mėgsti. Kaip Konfucijus sakė: „pasirink mėgstamą veiklą ir tau nereiks nė vienos dienos dirbti“. Nėra lengva atrasti save veikloje, bet labai verta.

„Laimės mokytojas“ – kas tai? Padedate žmonėms pakeisti jų gyvenimo būdą, dalijatės savo mintimis bei išgyvenimais, o gal tai tiesiog skambus pavadinimas, po kuriuo slepiasi įprastas lektorius?

Šis pavadinimas parodo pagrindinę mano paskaitų temą. Kodėl mes viską darome? Kodėl gyvename? Kodėl kažko siekiame? Atsakymas: nes norime būti laimingi. Žinoma, nepretenduoju į laimės eksperto vardą, bet dalinuosi su žmonėmis savo laimės suvokimu. Manau, jog įprastu lektoriumi negalėčiau būti nei aš, nei kas kitas – visi mes žmonės, visi turime daug bendro, o tuo pačiu kiekvienas yra visiškai unikalus.

Šis pavadinimas skamba kiek pretenzingai. Rodos, tai turėtų būti žmogus, susikūręs tobulą savo gyvenimą ir galintis padėti jį susikurti kitiems. Ar tai – klaidinga nuomonė?

Kas yra tobula? Kas yra laimė? Kiekvienam žmogui tai bus skirtingi dalykai. Dabar jaučiu, jog esu laimingas ir gyvenu „savo rogėse“. Gyvenu ten kur noriu gyventi ir darau tai, ką noriu daryti. Tobulumui ribų nėra, tačiau tikslas nėra tapti „tobulu“. O bendros gyvenimo taisyklės, kaip ir gamtos visada tos pačios ir nepermaldaujamos. Aš jų autorystės nesisavinu. Dėstau laimingo gyvenimo žinias išdėstytas Vedose (užrašytos prieš 5000m.), psichologijoje, ontopsichologijoje, parapsichologijoje, neurolingvistiniame programavime ir kituose šaltiniuose. Aš nesu jų autorius, bet dėsniai dėl to nenustoja veike.

Kokios profesijos atstovu svajojote tapti vaikystėje? Galbūt jau nuo pat mažens žinojote savo gyvenimo kelią?

Tiksliai nepamenu, bet mažas lyg ir norėjau būti lakūnu. Mokykloje viena bendraklasė sakydavo, jog būsiu prezidentas, bet dabar šito tikrai nenoriu. Savarankiško mokytojo pareigos mane dabar labai tenkina ir teikia daug džiaugsmo, nes kai gali žmogui padėti ir matai, kad pokytis mąstyme tai tau suteikia nuostabias emocijas.

Esate kone laisvasis mąstytojas. Nesijaudinate dėl ateities perspektyvų?

Ateitis buvo, yra ir bus. Kodėl dėl jos reikia jaudintis? Ar jaudulys kažką pakeičia? M. Ghandi savo laiku labai teisingai pasakė: būk pokyčiu, kurį nori matyti pasaulyje. Ne jaudinkis dėl pokyčių, o būk juo! Gyvenimas nuostabi dovana ir aš labiau mėgstu juo džiaugtis nei dėl jo jaudintis. Į ką koncentruojamės tą dažniausiai gauname.

Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po dešimties metų?

Gyvensiu ten pat, eko bendruomenėje, šiaudiniame namelyje su žmona ir vaikais. Kartu su bendruomenės nariais jau būsime atidarę alternatyvios edukacijos mokyklą, dėsime pamatus universitetui. Tuo tarpu aš ir toliau vesiu paskaitas, seminarus, kurie kryps į Vedų analizę. Jau esu pradėjęs rašyti knygą, joje skaitytojas galės rasti paskaitų medžiagą – tai bus tarsi konspektas nuo gamtinės žemdirbystės, šiaudinių namų iki savianalizės ir sėkmės psichologijos.

Dauguma autorių dedikuoja savo knygas artimiesiems. Kaip pasielgsite Jūs?

Dedikacija jau parašyta, tiesa, šiuo metu neturiu jos po ranka. Knyga skirta tėvams, artimiesiems, draugams bei bendruomenei.

Minėjote, jog ketinate atidaryti alternatyvios edukacijos mokyklą. Galbūt galite apie tai papasakoti plačiau? Ar prie šios idėjos atsiradimo prisidėjo matomos šiandieninės jaunimo ugdymo spragos?

Teko kelias disciplinas dėstyti alternatyvios edukacijos vaikų stovyklose ir mokyklėlėje (www.tautinemokykla.lt). Mane sužavėjo kokių nuostabių rezultatų galima per savaitę pasiekti dirbant su vaikais kai nėra prievartos, pažymių, skirstymo  į klases, dėstoma panirimo metodika ir t.t.. Vaikai, kurie tradicinėse mokyklose nepritapdavo, šioje mokykloje puikiai įsisavino dėstomus dalykus ir susižavėjo mokslu. Trumpai kalbant turėjau „nekokią patirtį“ mokykloje kai buvau moksleivis. Mokytojai buvo geri, bet pati sistema ir mokymo idėja pagrįsta „iškalimu“ manęs jau vaikystėje netenkino. Kai pamačiau filmuotą medžiagą kaip puikiai Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje sekasi alternatyvioms mokyklėlėms pats užsinorėjau tokioje mokyti. Ši svajonė išsipildė. Mokytojaujant kilo idėja tokią mokykla su laiku įkurti ir savo bendruomenėje. Ką manau po kelėtos metų  sukaupęs žinias, bendraminčius, bei paruošęs tam dirvą ir padarysiu. Vaikai mūsų ateitis, todėl tam manau turi būti skiriamas maksimalus dėmesys. Kaip mes juos auklėsime šiandien toks bus rytojaus pasaulis. Žinoma reikia pabrėžti, kad geriausias vaikų mokymas tai gyvas tėvų pavyzdys. Jei tėvai nesiekia naujų žinių ir nesimoko gyvenimo eigoje tai kodėl jie reikalauja, kad vaikai noriai darytu namų darbus, jei net patys jų prasmės nesuvokia.

Kokius dalykus įvardintumėte kaip žmogaus gyvenimo variklį?

Manau, svarbiausi yra šie: meilė (nuo meilės Dievui iki meilės kūnui ar pinigams), tikėjimas (savimi, Dievu, gamta ir t.t.) ir mūsų juslės (rega, klausa, gebėjimas pajausti skonį ir kvapą). Šie dalykai įtakoja mūsų vertybes, tikslus ir norus. Žinoma, šis sąrašas gali būti plečiamas be galo.

LR premjeras A. Kubilius yra sakęs: „Didžiausias iššūkis yra ne įstatymų ar taisyklių keitimas, o visuomenės perauklėjimas. Ji turi psichologinių problemų – žmonės netiki šalies sėkme, jos ateitimi. Kone visos problemos atsiranda iš šių.“ Kaip manote, ar jis teisus? Ar lietuviai tikrai ta tauta, kuri į bet kurią situaciją žvelgia pesimistiškai?

Mes tokia pat tauta kaip ir daugelis. Turime rodiklių, kuriais lenkiame kitus, yra ir tokių, kuriais atsiliekame. Manau, čia būtų galima panaudoti A.Einšteino posakį „Nacionalizmas – žmonijos raudoniukė“, t.y. nesubrendusių civilizacijų vaikiška liga, kuria perserga visi.

Kokias didžiausias ydas matote šiandienos visuomenėje?

Ydų daug. Bet pagrindinė – savanaudiškumas. Nebėra nuoširdumo, artimo ryšio tarp žmonių, kaimynų. Susvetimėjimas, kilęs dėl materializmo, labai sparčiai plinta ir turi tendenciją tapti jaunosios kartos etalonu. Mūsų energija krypsta ten, kur yra sutelktas mūsų dėmesys, todėl labiau mėgstu matyti ir kalbėti apie šviesius dalykus.

Sakote, jog nūdienos žmonės – susvetimėję. Tačiau ar jie buvo kitokie prieš kelis dešimtmečius? Neretai esame linkę romantizuoti praeitį…

Buvo kitaip. Anksčiau mano senelio kaime niekas durų nerakindavo. Jei pareini ir kažko nerandi žinai, kad rytoj ateis kaimynas ir gražins. Kelios kartos atgal žodžio galia, reputacija ir bendruomenė buvo visai kitokią prasmę nešantys žmones. Draugiški santykiai buvo ir saugumo garantas, nebuvo gi mamos maksimos.

Galbūt nuo problemų pavyko pasislėpti, išsikėlus gyventi iš Kauno į Ročkius? O gal kaip tik – būvimas už miesto ribų tik dar labiau išryškino jo trūkumus?

Bendruomenėje daugumos problemų nėra. Čia vyrauja kitoks požiūris į kaimynus, žemę ir ateitį, kas mane labai džiugina. O slėptis nėra nuo ko. Žmogus arba turi problemų, arba ne. Viskas priklauso nuo vidinės sąmonės būsenos – problemos vienam gali tapti pasaulio pabaiga, kitam tik įdomiu iššūkiu ir proga pasitikrinti savo jėgas. Sakoma, ko ieškai, tą ir randi. Bėgti nuo bėdų nereikia – jos pačios pabėgs, kai žmogus pasikeis. Mintys (ir, žinoma, teisingai nukreipta meilė) – galingiausia žmonijos jėga.

Koks žmogus, Jūsų manymu, yra laimingas?

Ramus ir linksmas, tas, kurio akyse spindi džiaugsmo kibirkštėlės. Jis turi daug tikrų draugų ir dirba savo mėgstamą, prasmingą darbą, o mintys apie ateitį jam teikia įkvėpimo ir jėgų.

Galbūt galėtumėte kažko palinkėti šiandienos jaunimui?

Aš linkiu laimės visiems.

“Tai norėtum pasikalbėt su manim?” – paklausė Dievas.

“Jei turite laiko” atsakiau.

Dievas nusišypsojo. “Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?”

“Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?”

Dievas atsakė:“Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę.

Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo sveikatą.

Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia diena.

Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi niekuomet negyvenę”.

“Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?” – paklausiau.

“Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų pamilti juos. Viskas,ką jie gali – tai leisti kažkam juos mylėti.

Išmokyti nelyginti savęs su kitais.

Atlaidumo kaltiesiems.

Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas mylimiems,ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti. Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam nedaug reikia.

Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado žodžių arba neišmoko to parodyti.

Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti skirtingai.

Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas”.

“Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?” – paklausiau.

“Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet”.

Akimirkos iš savaitgalių kiTaip su www.esujums.lt Darius Ražauskas (Ačiū fotografams)