06 Mar 2011
by Darius Ražauskasin Uncategorized
Du draugai keliavo per dykumą. Beeidami jie susiginčijo ir vienas jų pliaukštelėjo savo bendrakeleiviui per veidą. Šis, nors ir užsigavęs, nepasakė nė žodžio, tik užrašė smėlyje: „Šiandien mano geriausias draugas skėlė man antausį“.
Jiedu žingsniavo toliau ir galiausiai pasiekė oazę, kur nusprendė apsiprausti. Vienas keleivių – tas, kurį įžeidė draugas, įklimpo liūne ir ėmė skęsti, tačiau bičiulis jį išgelbėjo. Šiaip ne taip atsipeikėjęs žmogus išraižė akmenyje: „Šiandien mano geriausias draugas išgelbėjo man gyvybę“.
Gelbėtojas paklausė: „Kai įžeidžiau tave, tu užrašei tai smėlyje, o dabar – akmenyje. Kodėl?“ Atsakymas buvo toks: „Jei kas nors mus įžeidžia, pažymėkime tai smėlyje, kad atlaidumo vėjas spėriai nutrintų užrašą. Bet jei kas nors padaro mums gera, privalome išraižyti tai akmenyje, kad joks vėjas šio užrašo nesunaikintų.“ Kitaip sakant, mokykis užrašyti savo nuoskaudas smėlyje, o patirtą gėrį – uoloje.
Akimirkos iš savaitgalių kiTaip su Dariumi Ražausku
06 Mar 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Aš paprašiau Dievo atimti mano išdidumą, ir Dievas atsakė man: “Ne”.
Jis pasakė, kad išdidumas neatimamas. Nuo jo atsisakoma.
Aš paprašiau Dievo išgydyti mano prie lovos prikaustytą dukrą, ir Dievas atasakė man: “Ne”.
Jis pasakė, kad jos siela amžina, o kūnas vis tiek numirs.
Aš paprašiau Dievo dovanoti man kantrybę, ir Dievas atsakė: “Ne”.
Jis pasakė, kad kantrybė-išbandymų rezultatas. Ji ne dovanojama, o užtarnaujama.
Aš paprašiau Dievo padovanoti man laimę, ir Dievas atsakė: “Ne”.
Jis pasakė, kad duoda palaiminimą, o ar būsiu laimingas, priklauso nuo manęs.
Aš paprašiau Dievo apsaugoti mane nuo skausmo, ir dievas atsakė: “Ne”.
Jis pasakė, kad kančia atitolina žmogų nuo gyvenimo rūpesčių ir priartina prie Jo.
Aš paprašiau Dievo dvasinio augimo, ir Dievas atsakė man: “Ne”.
Jis pasakė, kad dvasiškai aš turiu pats išaugti, o Jis tik apgenės mane, kad priverstų subrandint vaisius.
Aš paprašiau Dievo padėti man mylėti kitus taip, kaip Jis myli mane , ir Dievas atsakė:
”Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti”.
Aš paprašiau jėgų, ir Dievas atsiuntė man išbandymus, kad užgrūdintų mane…
Aš paprašiau išminties, ir Dievas atsiuntė man problemas, dėl kurių man teko laužyti galvą…
Aš paprašiau drąsos, ir Dievas atsiuntė man pavojus.
Aš paprašiau meilės, ir Dievas atsiuntė man laukiančių mano pagalbos…
Aš paprašiau gerovės, ir Dievas davė man galimybes.
Aš negavau nieko iš to, ko prašiau.
Aš gavau viską, ko man Reikia.
Dievas išklausė mano maldas.
Akimirkos iš savaitgalių kiTaip su Dariumi Ražausku
06 Mar 2011
by Darius Ražauskasin Mintys, Uncategorized
Albertas Einšteinas medituodavo keletą kartų per dieną, nes tokiu būdu, kaip pats sakė, atsakymus jis gaudavo dar prieš paklausdamas. Mocartas praktikuodavo meditaciją vaikščiodamas tyloje, ir taip į jo mintis ateidavo garsų kompozicijos, kuriomis dabar žavisi šimtai milijonų žmonių. Aage Bohr, garsus fizikas, meditacijos metu pamatė atomo sandarą kaip planetarinę sistemą ir už tai 1975 metais gavo Nobelio premiją.
Džiapa meditacijos praktikuotojai yra tokie ryškūs vakarų pasaulio vardai kaip Dr. Wayne Dyer, Julia Roberts, Elizabeth Gilbert, Timothy Leary, John Levy, George Harrison ir kt.
Meditacija yra pats efektyviausias žinomas būdas natūraliai ir beveik be jokių pastangų išvalyti savo protą nuo purvo: ne tik nuo to, kurį gauname iš aplinkos, bet ir nuo to, kurį susikuriame patys per savo “voverišką” mąstymą. Meditacija leidžia sužydėti mūsų intelektui, kad galėtume gyventi savo autentišką gyvenimą ir kasdien džiaugtis natūraliai, kaip džiaugiasi vaikai, tik šimtą kartų stipriau, nes esame suaugusieji ir galime kur kas daugiau.
Ištraukos iš Martyno Jociaus straipsnio
http://virsmai.lt/pasakojimai/2012/1/9/stiprus-intelektas
Nuotraukos iš savaitgalių kiTaip su Dariumi Ražausku
Ačiū fotografams
10 Jan 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
“Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba jis nieko vertas” – Hellen Keller
Ar Jums pažįstamas jausmas, kad kažkas gyvenime „neTaip“? Atrodo lyg gyventum ne savo gyvenimą. Dirbtum ne tą darbą ir lauktum ramios senatvės t.y. mirties. Atrodo lyg ir pažįstamas jausmas kartais pasivaidenantis pro langą. Ką mes su juo darome? O gi padedame atgal į giliausią sąmonės stalčiuką.
Pala, pala. Ar tik nenori man gerbiamasis rašytojau pasakyti, kad galima gyventi Kitą gyvenimą? Kad sėdžiu ne savo rogėse ir dar ne savo noru, bet labai jau ilgai jomis važiuoju tai išlipti būtų kažkaip lyg ir nepadoru. Būtent! Nepadoru! Ir dar kokia kalba apie lipimą iš rogių, kai Visi, na arba bent jau didžioji dalis žmonijos jomis labai sėkmingai, o gal teisingiau sakyti tvarkingai šliaužia į tapati tikslą. Kokį?
Tikslas – mirtis. Paanalizavus, ką mes didžiąją dienos dalį veikiame, gauname įdomius rezultatus. Nervinamės ir jaudinamės dažniausiai dėl visai nereikšmingų dalykų. Skubame, kad net dangaus su žvaigždėmis nebepastebime. Kada paskutinį kartą buvai lauke pamatyti žvaigždžių? Butent, pamatyti tikrų žvaigždžių, o ne televizoriaus parado. Dar valgome maistą, kurio turbūt net maistu jau pavadinti nebegalima, nes per gmo, e, stabilizatorius, saldiklius ir priedus ten jau ir originalios pirmapradės maisto idėjos nebesimato. Na ir didžiąją dienos dalį praleidžiame dėžučių karalystėje. Iš dėžutės buto ar namo (gelžbetoninio dažniausiai), judame kita dėžute mašina ar autobusu į darbo ofisą dėžutę ir ten sėdime prie kitos dėžutės spaudydami klaviatūros mygtukus, kurie jau labai įtartinai panašūs į mažas dėžutes. Nusibodai! Visa tai, jau žinau. Bet ką tai bendro turi su mano kiTokiu gyvenimu?
Mąstymą dėžutėje! Gyventi dėžutėje nėra nė perpus tiek baisu, kaip mąstyti dėžutėje. Ar Jums teko sutikti žmonių, kurie gyvena su tuo pačiu pasaulėžiūros, įsitikinimų ir vertybių modeliu jau visą laiką. O gal tokį, net pažįstat labai artimai? Labai, labai? Kad ir kas žemėje benutiktų kalti yra kiti arba kaip sakė Paksas – aplinka. Kad ir kas pasikeistų tai visada į blogą ir apskritai Visi politikai vagys, kaimynai blogi, o oras niekada nebūna idealus. Trumpai: aš geras, bet man labai nesiseka, nes… Aplinka bloga, neturiu pinigų, trūksta išsilavinimo, kiti blogi ir pasaulis kažkokia labai pikta vieta, tik ir žiūri, kad man kas blogesnio nutiktu.
Ponai ir ponios! Niekas. Dar kartą kartoju, niekas! Niekas nepasikeičią į gerą kol nepripažįstamą, kad yra blogai. Kad nėra gerai taip kaip yra. Ir tai visai nesvarbu ar kalbama apie tarptautinę korporaciją ar apie alkoholiką anoniminiame susirinkime. Kol nepripažinsime, kad esame ten kur nenorime būti neturėsime priežasties eiti kitur. O kodėl taip sunku prisipažinti? Kodėl sunku sau ištarti – gyvenu gyvenimą, kuris man nepatinka. Atsakymas: nes tai sau sąžiningai pripažinus reikės keistis. Išeiti iš patogios ir saugios komforto zonos ir eiti tiesiai į nežinią. Mmm.. Kažkaip nes kamba viliojančiai. Gal aš geriau pabūsiu čia sau saugiau ir toliau būsiu nepatenkintas visu pasauliu ir savo gyvenimu. Bet ar nesinori gyventi gyvenimo kitokio gyvenimo? Ar nesinori įgyvendinti vaikystės svajones? Apiplaukti pasaulį jachta? Praleisti metus Tibeto vienuolyne? Daryti tai kas teikia malonumą, o ne tai kas priValoma. Kur dingo tas mažas vaikas viduje? Tiksliau kada jis dingo? Nes jis tikrai buvo.. Gal darželyje, o gal pradinėje mokykloje, gimnazijoje, universitete? Nesvarbu. Konstatuojam faktą. Vaikas dingo!
Kur man rasti tą vaiką? O tai negalėsiu ramiai eiti miegoti. Jis, kaip ir jūsų laimė, niekur nedingo. Jis visada su mumis. Kažkur ties širdim. Tai ko jis nebekalba, nebesvajoja, nebežaidžia? Kaip augalui dirvoje reikia vandens ir saulės, taip ir mūsų vaikui gyvenančiam tamstos ir mano kūne reikia – laisvės ir džiaugsmo. Proto laisvės, įsitikinimų laisvės, taisyklių laisvės, stereotipų ir aplinkos laisvės. Ir dar žinoma džiaugsmo. Meilės ir kūrybos džiaugsmo. Tai ką, man dabar pradėti viskuo džiaugtis, būti laimingu ir jaustis laisvu? Taip! O laimė ji viduje, nes nuo išorinių dalykų ar daiktų priklausanti laimė tai tik kita kančios forma. Tik laiko klausimas kada tokią laimę prarasite arba kažkas pasikeis ne pagal planą ar lūkesčius. Visatoje pastovus tik vienas dalykas: nuolatinė kaita.
Pasiūlymas visai, visai ne į temą. Einam gyventi savo gyvenimo. Kiek galima spoksoti į dėžutės ekraną. Pats laikas susipažinti su realybe.
Nesuprantu, kodėl žmonės bijo naujų idėjų. Aš bijau senų – John Cage
Darius Ražauskas
07 Jan 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Ekologija? Kas tai? Panašu į naujų laikų kultą. Su ja keliamės ir einame miegoti. Kaskart įsijungę televizorių ar panorėję panaršyti internete neišvengiamai susiduriame su karaliene Eko etikete. Pastaruoju metu tai taip dažnai verslo, žiniasklaidos, politikų, studentų ar kitų garbingų profesijų atstovų vartojamas žodis, jog rodos jis įgauna magišką galią ir tampa svarbiausiu burtažodžiu į sėkmę. Jei šiandien savo gyvenime nematome ant pakuotės užrašo eko ar bio tarsi pajuntame sąžinės graužimą. Šie naujųjų laikų burtažodžiai tampa švarios sąžinės ir doro piliečio sinonimais. Ar tikrai?
Du trečdaliai Lietuvos gyventojų gyvena mieste. Jie suvartoja didžiąją dalį visos eko-armijos produkcijos, pradedant nuo eko sūrelių baigiant hibridiniais „žaliais“ automobiliais, kurių kuro sanaudos vistiek didesnės už naujo „paprasto“ vokiško dyzeliuko. Atrodo, kad ekologija tapo nauja religija arba kitaip sakant mada. O gamintojams tai tiesiog naujas būdas pasipelnyti. Juk eilinis vartotojas niekada netikrins ir neieškos, kas ištikrųjų slepiasi po šiuo užrašu. Perkamas šiuo atveju geras jausmas ir lapelis su antspaudu: ”švari sąžinė“ arba „aš saugau (vadinasi myliu) gamtą“.
O gyvenimas ir toliau teka sava vaga. Žmonės gimsta ir miršta, pasaulis nesustojamai sukasi, o mes vis labiau tampame „eko“ vartotojais. Kasdien mūsų pirkinių krepšelius papildo vis naujas civilizacijos išradimas, kuriam pagaminti reikia sudedamųjų dalių iš pusės pasaulio ir miklių kinietiškų rankų, bei milžiniškos logistikos sistemos kol visa tai patiekiama mums ant virtualios ar realios lėkštutės, kad suvartotume. Žinoma reikia prieskonių, kitaip vartojimo apimtys gali būti visai nepatenkinamos. Tuomet šiuolaikiniai marketingo guru prideda truputi gražios pakuotės, pabarsto reklamos priedais ir dar viska užpila neįtikėtinų nuolaidų padažu. Bet atrodo, kad vartojimo tai nebepadidina. Gal trūksta reklamos, o gal prieskonių mažai? Kokių priedų trūksta?
Pastaraisiais metais atsakymas buvo naujas ir puikiai užjūrio bandymuose pasirodęs eko burtažodis. Kartais darosi net smalsu, ką dar jie sugalvos? Ekologiškus dūmus, o gal savaime per tris metus suįrančias padangas. Tuomet jas parduoti tikrai reikėtų greitai. Būtų labai nesmagu pusiaukelyje iš parduotuvės mašinos ratlankiais grandyti vis dar kažkodėl neekologišką asfaltą.
Tačiau atrodo ir šis burtažodis turi galiojimo laiką. O gal reikėtų sakyti vartojimo limitą. Manau Vydūnas buvo teisus sakydamas, kad svarbiausia saikas. Aha! Čia turbūt žodis, kurį tik per savo didžiausius košmarus sapnuoja šaunieji reklamos ir pardavimų ekspertai. Saikingas vartojimas. Skamba kaip nereali utopija. Juk visi ekonomikos analitikai ir ekspertai kaip susitarė diagnozuoja, kad ekonomikai būtinas nuolatinis vartojimo augimas. Nuolatinis vartojimo augimas? Tai reiškia, kad jeigu nepadidinsime savo vartojimo tai ekonomika neaugs. O kaip galime padidinti savo vartojimą? Atrodo ponai ir ponios teks daugiau pirkti ir dar kartą pirkti. Skamba neblogai, ar ne? Juk tai nėra „sunkiausias“ darbas? Tačiau, kad galėtume vėl ir vėl pirkti, ir padėti pūsti vartojimo burbuliuką atrodo teks ir daugiau uždirbti. Tai reiškia, kad valstybei reikės daugiau pinigų sumokėti norintiems uždirbti. O tai turbūt reiškia, kad valstybei reikės daugiau skolintis. Na gal neviskas taip paprasta, bet schema visada identiška. Dirbti-pirkti-dirbti-pirkti-dirbti-pirkti. Ir taip visą laiką didėjančiais tempais.
Atrodo gerokai įsibėgėjom bandydami išnarplioti vieną visai nekaltą terminą. Tai ar įmanoma ekologija mieste? Turbūt tai neturi nieko bendra su visomis eko ir bio pakuočių reklamomis. O ir mūsų sąžinė ar turėtų šiuo atvėju jaudintis? Juk gyvenant miesto skruzdelyne ir kvepuojant miesto oru net ir suvartojus visus įmanomus eko produktus sveikata turbūt netaps geležinė. Čia turbūt labiau reikalingas pats saikas apskritai vartojant ir fizinės bei moralinės pastangos norint pasiekti savo kūno ir aplinkos darną. E.Hemingvėjus sakė: “Kas sutvardo save, yra stipresnis už miestų užkariautojus”. Visai gundanti perspektyva, ar ne? Būti stipriu! To ir norėtųsi visiems palinkėti. Nebijoti vartoti mažiau ar kitaip nei sako mūsų naujieji pranašai iš spalvotųjų ekranų. Ekologija mieste turbūt prasideda nuo ekologijos viduje. Ramus, atsipalaidavęs ir besišypsantis žmogus. Sąmoningas vartojimas.
Nežinau, nežinau… Suabejos daugelis. Skamba kaip utopija. Ramus, laimingas… Ar taip iš viso būna? Atsakymas: taip, būna. Ir tam pasiekti tikrai nereikia didelių pastangų ar gabumų. Tereikia, kaip ragino Oscaras Wilde’as: „Būti savimi – visi kiti vaidmenys jau paimti”.
Ramios ir laimingos ekologijos.
06 Jan 2011
by Darius Ražauskasin Mintys
Kaip dažnai mes skundžiamės. Trūksta laiko! O ką mes veikiame didžiąją to laiko dalį? Kontroliuojame. Kontroliuojame vaikus, aplinką, bendradarbius, jausmus, kalorijas ir taip be galo. O kam viso to reikia? Ar daug prasmės ir naudos tai suteikia? Žinoma, kad daug, juk jei visko neprižiūrėtume tai gali nutikti, bet kas… Bet ar tikrai rezultatai su mūsų kontrole kažką keičia aplinkoje. Ar daug žmonių pasijunta geriau, nes yra kiekviename žingsnyje stebimi, prižiūrimi, kontroliuojami. Ar tai padidina kūrybingumą, suteikia erdvės klaidoms ir pamokoms iš jos? Galų gale ar griežta kontrolė skatina mąstymą? Ne paklusnumą ir griežtą funkcijų ar pavedimų vykdymą, o mąstymą, mąstymą, kuris suteikia kūrybingus sprendimus, mąstymą, kuris skatina keistis, mąstymą, kuris sujungia prasmes ir vaizdus.
Ar gali sau leisti, nesvarbu kokio dydžio būtų, šiuolaikinė organizacija, prarasti darbuotojų kūrybinį potencialą, slopinti jų mąstymą ir originalumą. Jau nemažai verslo „guru“ suprato, kad vengdami klaidų jas tik pritraukia. O skatindami kontrolę ir „aukštesnio rango“ visagalybę jau seniai prarado galimybę iš klaidų mokytis ir tobulėti. Geriausiu atveju pasitenkinama „atpirkimo ožio“ medžiokle ir vieša egzekucija. Ar nenuostabu, kad tokie kontrolės gigantai paskui pūstelėjus nepalankiam vėjui labai lengvai linksta prie bankroto žemės? Juk potencialo iš kur semtis originalių ir kūrybingų sprendimų nėra, nes nieks jų niekada ir nekūrė, o darė kaip visada buvo įprastą.
Taigi puikiai veikė kelis metus, o gal net dešimtmečius, tai kam mąstyt? Mąstymas tik žalos pridaro. Jei pradedi galvot apie sprendimų logiškumą, paskirti, reikalingumą ar naudą, tada juk gali suabejoti viršininko sprendimu. O jis gi viską žino. Jo galva didelė ir greičiausiai sena, todėl pilna visokių burtų, kurie daro stebuklus. Tačiau tie stebuklai dažniausiai gali veikti tik esant įprastinėmis sąlygomis, turint pastovų status quo. O šiuolaikinė verslo, ekonomikos ir gyvenimo aplinka nuolat kinta. Pokyčių greitis ir dažnis auga nesustabdomai. Todėl seni ir įprastiniai, kažkada sukurti sprendimai, nebetenka prasmės dabartinėje aplinkoje. Štai čia jau reikia jo didenybės kūrybos su visa rūmų palyda: originalumu, išradingumu, kitokiu mąstymu, platesniu sprendimo pasekmių suvokimu, visų grandžių įtraukimu į sprendimų priėmimą ir t.t..
Tik tada iškyla vienas didelis BET… Jei visi galvos sprendimus, jei bus galima abejoti, bet kuriuo viršininko žodžiu, jei sprendimą galės pasiūlyti žemiausio rango darbininkas… Ar nebus prarastas valdžios autoritetas, ar nebus prarasta kontrolė… Kontrolė, be kurios nebūtų nieko. O gal geriau sakyti kontrolė, be kurios nebūtų valdžios autoriteto. Bet ar gali būti teisingi ir naudingi sprendimai jei jie priimami vieno, nuo realaus darbo atitolinto žmogaus? Ir iš jo dar tikimasi, kad jis viską gerai „sukontroliuos“ ir sprendimas bus „teisingai“ įgyvendintas. Kyla natūralus klausimas: ar kontroliuodami nepjauname šakos ant kurios patys sėdime?
Didėjant pokyčių greičiui ir vis brangstant laiko sąnaudoms ar nevertėtų apsvarstyti galimybės sprendimus leisti priimti visiems, ar nevertėtų išlaisvinti mąstymą ir skatinti kūrybingumo. Taip, taip… atsisakyti kontrolės. Ir sprendimų priėmimą nuleisti kuo žemiau. Ten kur vyksta veiksmas. Tada gali būti, jog iš sprendimų bus pradėta mokytis, o vadovai pagaliau turės užsiimti tikrąja savo veikla. Kurti strategiją, ir neprimesti ją kaip dogmą, o kartu su savo žmonėmis ją tobulinti. Kai bus pradėta atsisakyti kontrolės ir pradėta pasitikėti savo darbuotojais galima laukti įdomių ir situaciją realiai keičiančių sprendimų. Tada stebuklingai ir pasipriešinimo galima iš darbuotojų nebesulaukti. O gal net palaikymo, kas yra turbūt visiškai neįtikėtina. Bet realu, kaip sprendimus priimti gali jie patys. Kai kontrolė praranda savo ankstesnę spalva ir virsta bendra kūryba, o ne vienpusiu primetimu ar griovimu. Bet ar įmanoma atsisakyti kontrolės? Tai turbūt tiesiausias kelias į chaosą. Darbuotojai tikrai neatlaikys sprendimų priėmimo atsakomybės… Ar tikrai?
Praktika rodo, kad jau ne vieną dešimtmetį veikianti tarptautinė kompanija Semco labai sėkmingai atidavė visą sprendimų priėmimą darbuotojams, taip sumažindama valdžios aparatą kelis kartus ir pagerindama sprendimų kokybę bei įgyvendinimą. Pelnas kompanijos per kelis dešimtmečius išaugo nuo kelių milijonų iki milijardo dolerių. O veikla ir atstovybės labai išsiplėtė, nes darbuotojams buvo leista kurti, mąstyti ir priimti sprendimus. Jais buvo pasitikėta, o rezultatai stulbinantys. Tai kodėl tokių kompanijų nėra daug? Atsakymas labai paprastas. Baimė. Baimė atiduoti kontrolę į darbuotojų rankas, baimė prarasti autoritetą, baimė keistis, baimė būti originaliu. Baimė pasitikėti savo žmonėmis… Viskas taip paprasta, bet kartu ir nerealu.
Atrodo senai žinomas posakis puikiai tinka: genialu viskas, kas labai paprasta.
